Kovo – balandžio mėnesiais žolininkai pataria lupti paprastojo ąžuolo (lot. quercus robur) žievę. Vaistinio augalo nuoviras pasižymi sutraukiančiu, kraujavimą stabdančiu, antiseptiniu ir priešuždegiminiu poveikiu.
Daugiausia miškuose ir parkuose augančio medžio žievė lupama nuo plonų, iki 10 cm skersmens, kamienų ir šakų. Medžio žievę reikia rinkti prieš lapų skleidimąsi, be žiauberies, darant 25 – 30 cm žiedinius ir vieną arba du išilginius pjūvius. Vaistinei žaliavai tinka tik jauna, blizganti medžio žievė.
Iš 1 kg žalios gaunama 450 – 500 g sausos žievės, kurią galima vartoti 4 – 5 metus. Vaistinę žaliavą patariama džiovinti nuo saulės apsaugotoje, gerai vėdinamoje patalpoje, tol kol žievės paviršius taps šiek tiek raukšlėtas, pilkai rudos spalvos. Sudžiuvusi vaistinė medžiaga gali būti laikoma medinėse dėžėse arba maišuose.
Ąžuolo žievės nuoviras dažniausia skirtas išoriniams vartojimui: praguloms, pūliniams gydyti, stiprinti plaukus, plinkant ar pleiskanojant galvos odai, prakaituojant kojoms. Nuoviru skalaujama esant burnos gleivinės, gerklės, dantenų ryklės, gomurio bei žarnų uždegimams, kraujavimui iš virškinamojo trakto stabdyti, nudegimams, nušalimams gydyti.
Ąžuolo preparatai nevartojami sergant hemorojumi. Ilgai skalaujant burną ąžuolo žievės nuoviru prastėja uoslė.
