Nobel biocare

Zita Vasiliauskaitė. Besaikio darbštumo bėdos

Tekstas skelbtas mėnesinio žurnalo šeimai „Artuma” 2011 m. birželio numeryje

Tikriausiai rastume mažai sričių, kuriose saikingumas nebūtų akivaizdžiai susijęs su žmogaus sveikata ir ypač psichine. Saikingumas – vienas iš pagrindinių psichinės sveikatos kriterijų, nes būtent jis padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos ir joje našiai veikti – darbuotis, bendrauti, ilsėtis ir t. t. Tačiau šių dienų tikrovė dažnai iš žmogaus jo profesinėje veikloje reikalauja tiek daug, kad jis, praradęs tikruosius orientyrus, sąmoningai arba ne, tampa tų reikalavimų įkaitu. Darbdaviai, suvokdami, kad jų pajamų šaltinis yra samdinio darbas, daro viską (pvz., sumaniai naudoja darbuotojo apdovanojimų ir bausmių sistemą), kad darbuotojas dirbtų nenuleisdamas rankų 24 val. per parą. Deja, toks darbuotojams primetamas darbštumas ir uolumas ilgainiui atsisuka prieš juos pačius ir jų artimuosius.

Darboholizmas

Šis terminas psichologinėje literatūroje oficialiai pasirodė 1970 metais. Juo buvo pavadintas nesaikingas žmogaus darbštumas arba kitaip – žmogaus priklausomybė nuo darbo. Pagrindinis tokios priklausomybės bruožas (kaip, beje, ir priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų ar kompiuterio) yra žmogaus atitraukimas nuo tikrovės ir jo tikrojo gyvenimo, savotiškas „pavogimas”. Atsiradusi priklausomybė atima iš žmogaus gebėjimą patirti gyvenimo džiaugsmą po darbo – įvairiuose pomėgiuose, bendravime su draugais, namų jaukume ar šeimyninėje laimėje.

Palaipsniui tapęs darboholiku, žmogus teisinasi, kad tokio atsidavimo reikalauja darbo pobūdis ar karjeros siekimas. Tačiau tikra tiesa yra tai, kad darboholikui gyvenime niekas daugiau nerūpi ir nedomina – tik darbas, buvimas darbe, nuolatinis galvojimas ir kalbėjimas tik apie darbą. Jis visada pasirengęs nenuilstamai darbuotis, neskaičiuodamas nei darbo valandų, nei papildomo uždarbio. Pagrindinės darboholiko savybės yra šios:

  • tikrą pasitenkinimą gyvenimu jis jaučia tik dirbdamas;
  • tik dirbdamas jaučiasi vertingas ir gyvenantis prasmingai;
  • net namuose nuolat galvoja, kalba, rūpinasi darbo reikalais;
  • nesėkmę darbe ar negalėjimą darbuotis (pvz., dėl fizinės traumos ar ligos) suvokia kaip gyvenimo katastrofą;
  • artimieji ir aplinkiniai mato, kad visa, kas nesusiję su darbu, jam kelia nuobodulį ar nerimą (pvz., buities reikalų tvarkymas, šventės ir kt.) – jis atgyja ir atsiskleidžia tik darbe;
  • baigęs vieną darbą, visada jau būna suplanavęs kitą ir imasi jo be atokvėpio;
  • atostogos, kitų žmonių pomėgiai, bendravimas su artimaisiais jam atrodo visai nereikalingas laiko gaišinimas;
  • darbas jam ne gyvenimo dalis, bet visas gyvenimas.

Kuo gi darbštus žmogus skiriasi nuo darboholiko? Darbštuolis visada žino, kodėl dirba ir kokio rezultato siekia. Jo tikslas gali būti susijęs su didesniu materialiniu atlygiu ar nauda, kopimu karjeros laiptais ir pan. Darboholikui darbas – tai būdas praleisti laiką. Jam svarbu ne tiek rezultatas, kiek pats darbo procesas. Dažnai skelbia, kad dirba ne dėl pinigų, o iš kilnios idėjos, ir visuomenė tai ne tik toleruoja, bet ir labai vertina. Gal todėl darboholizmas yra vienintelė priklausomybės rūšis, kuri prisipažįstama su pasididžiavimo gaidele. Darboholiko šūkis: „Dirbu tiek, kiek galiu”, o sveiko žmogaus paprastai būna: „Dirbu tiek, kiek reikia.” Deja, nuo žmogaus, pasirinkusio darbą savo gyvenimo pagrindine ašimi, kenčia artimieji, šeima (juk jis nedalyvauja nei tvarkant šeimos buities reikalus, nei auklėjant vaikus, svarbiausia – nei palaikant ir kuriant artimus ryšius su kitais šeimos nariais). Kenčia ir aplinkiniai (jei tai viršininkas, nes jis paprastai reikalauja iš savo pavaldinių neskaičiuoti darbo valandų ir gyventi darbe, kaip ir pats), galiausiai menkėja ir darbo rezultatai. Kodėl?

Perdegimo sindromas

1974 m. JAV psichologas Herbertas J. Freudenbergeris sukūrė naują sąvoką „perdegimo sindromas” ir ja apibūdino tam tikrą žmogaus vidinę būseną. Ji paprastai atsiranda dėl dviejų priežasčių: nepaprastai didelio darbo krūvio, kurį velka darboholikas; darbo ypatybių tų profesionalų, kurie teikia pagalbą žmonėms sunkiausiais jų gyvenimo tarpsniais, pvz., susijusiais su sveikatos ar artimųjų netektimi. Todėl perdegimo sindromo dažniausiai būna pažeidžiami tokių profesijų atstovai, kaip gydytojai onkologai, psichiatrai, kunigai, psichologai, socialiniai darbuotojai, dirbantys sudėtingais atvejais, pvz.: su smurtą patyrusiais asmenimis, seksualinio išnaudojimo aukomis ir pan. Kitaip sakant, šie profesionalai patiria antrinę traumą – dėl savo profesinės veiklos, kurioje dažnai įsijaučia į sunkią neigiamą kitų žmonių emocinę būseną. Kita vertus, šis sindromas dažnai būdingas tiems, kurių darbas susijęs su nuolatiniu stresu, pvz.: policininkams, kariškiams, tarnaujantiems karštuose pasaulio taškuose, ir pan. Jų psichinę savijautą apsunkina ir kitos įtampos: nesaugumas (ekonominis, fizinis, teisinis ir kt.), nestabilumas – šias problemas jie, būdami visuomenės dalis, patiria kaip ir kiti jos nariai; nuolatinė konkurencija ir kova dėl išlikimo (verslininkų) arba neigiamas visuomenės požiūris į jų darbą (policininkų); žmonių susvetimėjimas ir abejingumas (vyraujantis individualizmas, padidėjusi emigracija, skyrybų ir vienišų žmonių skaičius, sumenkęs bendruomeniškumas).

Kas būdinga perdegimo sindromui? Tai:

  • sutrikęs miegas, pablogėjusi fizinė savijauta, nuolat kamuojantis nuovargis ir vidinė įtampa, tuštuma ir išsekimas;
  • ryškiai sumažėjusi profesinė kompetencija;
  • neigiamas požiūris į aplinkinius (besikreipiančius pagalbos parapijiečius, klientus, pacientus), savo darbą (jo prasmingumo nematymas);
  • polinkis dėl neigiamos savijautos kaltinti aplinkinius ir „sugedusią visuomenę”;
  • padidėjęs jautrumas kritikai, pažeidžiamumas;
  • dažni, nekontroliuojami, su nusivylimu besikaitaliojantys neigiamų emocijų protrūkiai.

Ignoruodamas šiuos organizmo siunčiamus signalus ir neskubėdamas ieškoti išeities bei keisti gyvenimo būdą, žmogus rizikuoja susirgti labai rimta ir sunkiai išgydoma liga – depresija, kuri kartais baigiasi savižudybe.

Kaip apsisaugoti nuo darboholizmo?

Pirma – būti dėmesingam savo gyvenimo kokybei, prižiūrėti ir pildyti savo vidinius resursus. Žmogus turi nuolat rūpintis savo esminių poreikių tenkinimu fiziologiniu, psichologiniu ir dvasiniu savo egzistencijos lygmenimis. Todėl kartkartėmis kiekvienam iš mūsų vertėtų šiuos poreikius prisiminti ir patvirtinti, kad juos patenkiname.

Fiziologinių poreikių tenkinimas: reguliariai ir sveikai maitinuosi; esu fiziškai aktyvus (mankšta, sportas ir pan.); reguliariai tikrinuosi sveikatą, naudojuosi gydytojų rekomendacijomis; pakankamai išsimiegu; kokybiškai ir reguliariai atostogauju.

Psichologinių poreikių tenkinimas: turiu kiekvieną dieną laiko sau – skaitau, klausausi muzikos, žiūriu filmus ar kt.; dalį laisvalaikio skiriu bendravimui su šeimos nariais ir draugais; turiu artimų žmonių, su kuriais galiu pasidalyti mintimis, jausmais; turiu mėgstamą, pasitenkinimą ir džiaugsmą teikiantį užsiėmimą po darbo; jei reikia, leidžiu sau laisvai išlieti susikaupusias emocijas – išsiverkti ar sveikai pasijuokti; stengiuosi įsiklausyti savo poreikius – ką noriu veikti laisvalaikiu (hobis), su kokiais žmonėmis noriu bendrauti, kokias vietas noriu aplankyti (nuvažiuoti į gamtą, parodą, aplankyti gimtuosius namus ir kt.) etc.

Dvasinių poreikių tenkinimas: gilinu tikėjimą kasdiene religine praktika, skaitau specialią literatūrą ir pan.; dalijuosi dvasiniu patyrimu su tais, kurie yra pasirinkę dvasinio tobulėjimo kelią; stiprinu ir gaivinu tikėjimą meilės darbais ir atrasdamas naujų prasmių savo kasdienėje veikloje; labai vertinu išgyvenamas dvasinio pakilimo ir įkvėpimo akimirkas.

Antra – apgalvoti, ar tinkamai sprendžiu organizacinius darbo klausimus.

Paklauskite savęs: ar sugebu racionaliai organizuoti darbą ir tinkamai išnaudoti jam skirtą laiką? Ar esu nusistatęs ribas tarp darbo ir laisvalaikio, ar yra pusiausvyra tarp šių sričių? Ar aiškios darbo sritys ir atsakomybė už jas? Ar sugebu atiduoti dalį darbų kitiems ir jais pasitikėti? Ar galiu būti nepasiekiamas poilsio valandomis? Ar sugebu blaiviai vertinti savo galimybes ir moku, nebijodamas būti atstumtas ar nesuprastas, pagarbiai pasakyti „ne”?

Trečia – patyrus sukrečiančių įvykių, vadinamųjų sunkių atvejų darbe, tiesiog būtina rasti laiko atsikvėpti ir apmąstyti tai, kas įvyko.

Atsakykite į klausimus: kodėl mane tas įvykis taip palietė (gal buvau prastos savijautos, o gal jis susijęs su mano skaudžia asmenine patirtimi)? Kokius klausimus man pačiam iškėlė tas įvykis ir kaip aš galiu į juos sau atsakyti? Su kuo galiu pasitarti (skaitydamas, mąstydamas, pasidalydamas mintimis apie šį įvykį su artimu draugu, dar geriau – kolega)? Kaip galiu panaudoti įgytą patirtį asmeniniam brendimui ir profesiniam augimui?

Visiems mums reikėtų nepamiršti, kad nesame antžmogiai, turintys neribotų fizinių, psichinių ir dvasinių galimybių. Jei savęs nesaugosime ir nepuoselėsime, labai greitai tapsime ne tik kad nenaudingi, bet ir pavojingi sau ir kitiems net tokioje reikšmingoje ir prasmingoje mūsų gyvenimo srityje kaip darbas.

„Artuma” 2011 Nr. 6

Healthy Feed

TAIP PAT SKAITYKITE