Vaikų traumatologams neretai tenka ir mokytojų vaidmuo. Tik „pamokslų” klauso ne jaunieji pacientai, o jų tėvai.
Tipiški traumų scenarijai
Ant vaikų griūvančios spintos, sekcijos ar televizoriai, besiliejanti kava ar sriuba, dviračio rate įstrigusi koja – tokių ligonių vos ne kasdien sulaukia Klaipėdos vaikų ligoninės ortopedai-traumatologai.
Jei mažesnieji vaikai nukenčia nuo karštų skysčių bei krintančių daiktų, tai paauglių traumų priežastimi tampa dviračiai.
Iš ilgametės patirties skyriaus vedėjas Kazimieras Rimdžius pastebi, kad traumų padaugėja mokslo metų pradžioje, gegužės ir birželio pabaigoje.
„Metų laikas įtakos turi tik traumų skaičiui, bet ne pobūdžiui”, – konstatavo gydytojas.
Mažųjų pacientų dėl nudegimų sulaukiama visus metus ir beveik kasdien. K.Rimdžių stebina, kad šių traumų nesumažėja net vasarą. Per metus dėl nudegimų skyriuje gydoma apie 60-80 jaunųjų pacientų. Dar daugiau nukentėjusiųjų išleidžiama gydytis į namus.
Dažniausiai nuo nudegimų nukenčia vaikai iki trejų metų. Pasak skyriaus vedėjo, tokių traumų scenarijus beveik visada būna vienodas.
„Stalas, kavos ar arbatos puodelis, vaikas ant mamos kelių. Vaikas ranka trenkia per puoduką ir karštas skystis liejasi ant galvos arba krūtinės. Nudegimo vietos taip pat būna tipiškos”, – pasakojo gydytojas.
Tokių nudegimų būna apie 80 proc. Kitas dažnai pasitaikantis scenarijus – ant stalo krašto padėtas puodukas.
K.Rimdžius aiškino, kad nudegimų stiprumas priklauso nuo skysčio karštumo. Tačiau vaikams iki metų dėl jautresnės odos nudegimai yra gerokai pavojingesni nei vyresniems. Nereikia net karšto skysčio, kad mažieji stipriai nusiplikytų.
Griebiasi bobučių metodų
Kai kalbėjomės su gydytoju, išvakarėse į ligoninės Reanimacijos skyrių buvo atvežtas šešiametis, apsiplikęs karšta sriuba.
„Nudegimas – gana nemaloni, skausminga ir ilgai gydoma trauma. Nukenčia ne tik kūnas, bet ir psichika. Vaikas baiminasi gydytojų, nudegimų, perrišimų”, – pasakojo ortopedas-traumatologas.
K.Rimdžius pridūrė, kad gydymas taip pat priklauso nuo nudegimų gylio, pločio ir vaiko amžiaus. Jei prireikia persodinti odą, traumos pasekmės atsiliepia ir vėliau.
Vaikui nusideginus tėvai kartais griebiasi keisčiausių priemonių. Gydytojams teko susidurti su atvejais, kai žaizda buvo barstoma druska, laistoma šlapimu ar kiaušiniu.
Pasak K.Rimdžiaus, pastaroji priemonė bene mažiausiai kenksminga iš visų išvardytų bobučių metodų. Šaldytuve laikomas kiaušinis atvėsina žaizdą bei taip greitai nenubėga. Tačiau alergiškam vaikui tokia pirmoji pagalba gali labiau pakenkti nei padėti.
Gydytojas patarė, kad nudegusią vietą geriausia atvėsinti šaltu vandeniu. Jis pašalina skausmą ir karščio poveikį. Nukentėjusios vietos nereikėtų valyti ar trinti, kad nenusiluptų oda.
Šalmui pinigų pritrūksta
„Įsakymas dėl dviratininkams būtinų šalmų priimtas. Ar jūs matėte gatvėje važinėjančius vaikus su šalmais?” – retoriškai klausė gydytojas.
K.Rimdžius stebisi, kad tėvai negaili pinigų brangiam dviračiui, tačiau pašykšti išleisti papildomą sumą šalmui. Kai po skrydžio nuo dviračio vaikas patiria smegenų sutrenkimą ir gydytojas paklausia, ar šis turėjo šalmą, sulaukiama klausimo „o kam?”.
Traumatologai dar prieš įstatymo priėmimą kalbėjo, kad šalmai dviratininkams turėtų būti privalomi. Krintant nuo dviračio dažniausiai nukenčia galva, lūžta rankų dilbiai. Tad užsieniečiai neatsitiktinai važinėjasi su šalmais, kelių ir alkūnių apsaugomis.
Nukritus nuo dviračio, taip pat gana stipriai nukenčia veidas, dantys, žandikauliai ir nosis.
Ne tik dviračiais važinėjantys paaugliai patiria traumų. Tėvų vežami vaikai taip pat gali nukentėti, jei sėdi tam nepritaikytose kėdutėse arba dviračio ratas neturi apsaugos. Taip nukentėjusiųjų jaunųjų pacientų sulaukiama gana dažnai.
K.Rimdžius pasakojo, kad kolegos Šiauliuose, neapsikentę tokių traumų gausos, net kreipėsi į televiziją. Uostamiestyje tokių traumų bumas buvo pernai. Šiemet jų šiek tiek sumažėjo.
Tarp dviračio stipinų įstrigusi koja lūžta, o kartais dėl audinių nekrozės tenka net persodinti odą. Be to, tokios žaizdos gana sunkiai gyja.
Pyksta dėl „pamokslų”
Pasak K.Rimdžiaus, daugelio vaikų patiriamų traumų galima išvengti, jei tėvai elgtųsi atsargiau ir pamąstytų apie galimą pavojų. Gal tada ant vaikų nevirstų spintos, sekcijos ir televizoriai. Liūdniausia, kad po tokių traumų ne visada pavyksta išgelbėti mažylį.
„Bet jei bandome tėvelius įspėti dėl pavojaus, jie ant mūsų pyksta. Dirbk savo darbą ir nesikišk į mūsų reikalus, – dažniausiai sulaukiame tokio palinkėjimo. Tėvai mano, kad taip gali nutikti kitam, bet ne jų vaikui”, – sakė pašnekovas.
Gydytojas prisiminė atvejį, kai į ligoninę atvežę apsiplikiusį vaiką, tėvai stebėjosi, kad apie panašią situaciją vos prieš kelias minutes perskaitė laikraštyje.
