Daugiau nei 70 proc. lietuvių genetiškai linkę į nutukimą, o tai reiškia amžiną kovą su savo svoriu bei skanesniu ir sotesniu maistu. Moterys laikosi dietų, vyrai alina save sporto salėse. Tačiau kartais tai baigiasi žymiai liūdniau — dismorfobija, tai yra nusivylimu savo kūnu, valgymo sutrikimais ar depresija.
Liguistas požiūris
Valgymo sutrikimų centro duomenys rodo, jog nervine anoreksija ir bulimija pradeda sirgti jau dešimties metų mergaitės. Ir nors buvo manoma, kad tai jaunų moterų liga, dabar stebima tendencija, jog valgymo sutrikimai nustatomi ir garbaus amžiaus dailiosios lyties atstovėms.
„Daugybė žmonių kovoja su savo prigimtini, norėdami suliesėti, atitikti žurnalų viršelių primetamus grožio idealus, – sako gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė. – Vis dėlto, kai kuriems šie bandymai baigiasi labai rimtais, sunkiai pagydomais sutrikimais.”
Kas gi lemia liguistą požiūrį į kūną? Pasak A.Jauniškytės, svarbu ne tik individualios, genetiškai nulemtos kūno reakcijos į norą mažinti svorį (moterims) ar didinti raumenų tonusą (vyrams), bet ir psichologiniai ypatumai, nulemiantys jėgų pervertinimą, kūno, kaip vienintelio instrumento kelti savivertę, fetišizavimą. Jeigu šių dviejų dalykų nebus, liguistas požiūris į kūną neišsivystys.
Iš prisiminimų…
„Visą gyvenimą siekiau tobulybės ir vieną dieną supratau, kad visą tą laiką tiesiog savo noru ritausi žemyn, kol pasiekiau dugną, ir nieko kito nebeliko, kaip prisipažinti, jog sergu bulimija. Mano stažas — 6 metai, maždaug tiek, o gal net ir ilgiau nuolat save kankinau. Dabar jau suprantu, kad nėra laiko graužtis, nes nėra nieko, ko nebūtų įmanoma pakeist. Kreipiausi į specialistus, nes suprantu, kad viena esu niekas. Daugiau nebekuriu iliuzijų, kad galiu pasveikti pati, kad vieną dieną imsiu ir sustosiu. Dabar žinau, kad manęs laukiantis gydymas ilgas, sunkus, varginantis, žinau, kad dar ne kartą suklupsiu, bet vieną dieną vis tiek paliksiu ligoninę aukštai pakelta galva, suvokdama, kad atėjo laikas ir vėl džiaugtis gyvenimu.” (Renata, 22 m.)
„Aš jau netgi nežinau, ką galvoti, kaip elgtis. Žinau tik tiek, jog laikausi iš paskutiniųjų, bandau kovoti su apsirijimu. Kritau ir kėliausi ne kartą, o vis tiek atrodo, kad visi bandymai veltui. Jau greitai pamatysiu artimuosius. Ir vėl apsimetinėsiu, kad esu sveika, kupina jėgų, nors iš tiesų taip nėra. Po galais, aš pavargau nuo viso to: nuo ligos, nuo bandymo pasveikti ir nuo savęs.” (Loreta, 28 m.)
„Kartais kelias dienas atsilaikius ir normaliai pavalgius net pradedu manyti, kad aš pati išsigalvojau ligą ir kad man nieko nėra. Tačiau po kelių dienų ir vėl pradedu šluoti viską, ką randu šaldytuve ir ne tik jame… Ir tada vėl prasideda ašaros, savigrauža, pasišlykštėjimas ir visiška apatija.” (Reda, 35 m.)
„Aš baisiai bijau sustorėti. Jau kažkur savaitė, kai maitinuosi normaliai (gal net per mažai, bet kitaip negaliu, nes kiekvienas kąsnis viršaus sukelia persivalgymo priepuolius, o tada jie kartojasi ištisas savaites), bet vakarais noras persivalgyti vis tiek užklumpa. O svoris nekrenta. Kaip buvo 56 kg, taip ir yra. Gerai tik tiek, kad pilvas nebėra išsipūtęs nuo persivalgymų. Po priepuolių atrodydavau kaip nėščia. Sunku, kai kaitaliojasi ta anoreksija su bulimija. Svoris kartą ar kelis kartus per metus šokinėja dešimčia kilogramų. Vieną dieną apetitas žvėriškas, kitą dieną jo visai nėra. Kaip norėčiau būti sveika ir liekna, tačiau kažin ar tai suderinama? Taip pat nesuderinama sveika ir laiminga, nes priaugusi svorio netenku pasitikėjimo savimi, atsiranda įvairių fobijų, imu savęs neapkęsti, gėdytis. Žiūrėdama į nuotraukas, kai svėriau 45 kg, jaučiuosi šlykščiai, atrodau klaikiai, bet juk tada tikrai buvau laiminga. Draugai griebdavosi už galvos, sakydami, kad man jau pats laikas gydytis, o man buvo gerai, nes pasitikėjau savimi ir dėmesio sulaukdavau pakankamai. Tik dabar ima atrodyti, kad susigadinau savo gyvenimą visiems laikams, bet jau vėlu kažką keisti.” (Vilma, 18 m.)
Pakrikusi savivertė
„Niekas neprieštarauja, jog truputį patobulinti savo kūno formas yra pagirtina, tačiau reikia gerai suvokti ribą, po kurios tai tampa rimta priklausomybe, – sako dietologė. – Savo pacientams visada sakau, kad svarbu atsižvelgti į kūno masės indeksą. Jeigu jis normalus, geriau nesiimti jokių dietų, nes tą daryti reikės nuolat.”
Pasak ekspertės, dėl visko kaltas yra žemas savęs vertinimas. „Žmogus jaučiasi nevisavertis kūne, kuriame gyvena, mano, kad, būdamas gražesnis (turėdamas ypatingus raumenis ar lieknesnę figūrą), visuomenėje pelnys didesnį pasisekimą, o iš tiesų šitaip stengiasi išsivaduoti nuo menkavertiškumo, – teigia A. Jauniškytė. – Besaikis sportavimas, organizmo alinimas įvairiomis dietomis gali rodyti, kad žmogus šitaip bando įveikti negatyvius jausmus. Dažniausiai tai būna nerimas, nusivylimas, nesėkmės, nesugebėjimas priimti kritikos.”
Baimė suklysti, nepadaryti karjeros – papildomas stimulas atrodyti labai geros formos, būti stipriam ir taip įteisinti gero darbuotojo, vadovo, sėkmingo tarnautojo įvaizdį.
„Tačiau ar lieknas žmogus yra laimingesnis? – klausia dietologė. – Kai sportas tampa vienintele nerimo valdymo priemone, nebelieka vidinės kontrolės, kad gal jau užteks tų raumenų, nebereikia valgyti visokių maisto priedų ar labai brangių papildų, laikas sustoti, tačiau sustoti beveik neįmanoma.”
Beje, tam įtakos turi ir populiarieji moterų žurnalai, kurių viršeliai rėkte rėkia apie tobulo kūno etalonus. „Tokie žurnalai didžiausią įtaką turi jaunoms merginoms, – pastebi A. Jauniškytė. – Jei metų metais kalama: „Meskit svorį, jau pavasaris”, „Nauji maudymosi kostiumėliai, kaip jūs atrodysit”, „Jūsų celiulitas – mūsų problema”, net nenoromis pradedi lygintis su modeliais. Vyrai daro tą patį, tačiau kitu būdu – jiems svarbesnis respektabilumas, lyderio išvaizda, statusas.”
Rizikos grupės
Susirgti nervine anoreksija, bulimija, kitais valgymo sutrikimais dažniau linkę perfekcionistinių troškimų, norintys būti scenoje, matomi žmonės.
Daugelis iš jų darosi riebalų nusiurbimo operacijas, valosi žarnyną, madingas ir žiedas skrandyje. Sakoma, jog visa tai – dėl sveikatos, tačiau ši priežastis nėra vienintelis. Kita, galbūt netgi svarbesnė, yra ta, kad netobulą save labai sunku matyti ekrane.
„Dar viena rizikos grupė – sportininkai, ypač plaukikai, dviratininkai, – teigia ekspertė. – Kai žmonės nustoja sportuoti, greičiau kaupiasi riebalai, nes niekada nebuvo adekvataus valgymo įgūdžių. Tada ir iškyla grėsmė atsirasti valgymo sutrikimams.”
Kita vertus, pasak A. Jauniškytės, didelę riziką susirgti nervine anoreksija, bulimija, kitais valgymo sutrikimais turi moterys, vaikystėje patyrusios seksualinę prievartą. „Jos tarsi įsikala į galvą, jog moteriškėjantis kūnas – blogis, nes jis domins vyrus, ir nori kuo ilgiau išlikti vaikiškos. Štai todėl ir alina savo organizmą, laikosi dietų, daug sportuoja. Vadinasi, norėdami išgydyti tokio pobūdžio ligas, turime dirbti kompleksiškai: stengtis įveikti ne tik fizines pasekmes, bet ir suvokti dvasines priežastis.”
Šiuo metu Lietuvoje sergančiųjų šiomis ligomis amžiaus ribos plečiasi. Jei anksčiau kalbėjome, kad valgymo sutrikimai – jaunų merginų ir moterų problema, vyriausios mūsų pacientės buvo iki 35 metų amžiaus, dabar anoreksija ir bulimija serga ir 10-11 metų vaikai, ir daug vyresnės moterys, netipiškos anoreksijos nustatomos netgi šešiasdešimtmetėms.
Kaip pažinti?
Nervinė bulimija, anoreksija, nuolatinis persivalgymas – ligos girdėtos, tačiau kaip jas atpažinti vis dar nėra pakankamai aišku, tad truputį apie tai papasakosime.
„Nervinė anoreksija – tai valgymo sutrikimas, kai žmogus sąmoningai mažina ar palaiko mažą kūno svorį, – sako dietologė. – Kūno svoris būna bent 15 proc. mažesnis, lieknėjantis žmogus badauja, naudoja vidurius laisvinančius ir apetitą slopinančius preparatus, specialiai sukelia vėmimą, pernelyg intensyviai sportuoja, moterims dingsta mėnesinės, vyrams sumažėja seksualinis potraukis ir susilpnėja potencija, jei sutrikimas prasideda prieš lytinio brendimo pradžią, sulėtėja arba sustoja brendimas.”
5-20 proc. sergančiųjų anoreksija miršta. Tai vienas iš didžiausių mirtingumo procentų tarp visų psichikos ligų. Kuo ilgiau žmogus serga, tuo didesnė mirties tikimybė. Mirties priežastys gali būti somatinės (visiškai išsekus sustoja širdis), taip pat savižudybė.
„Nervinė bulimija – tai valgymo sutrikimas, pasireiškiantis pakartotinais persivalgymo priepuoliais ir po jų sekančiu kompensaciniu elgesiu (dirbtinai sukeltas vėmimas, vidurius laisvinamųjų vaistų, arbatų, diuretikų vartojimas, badavimas, dieta, intensyvus sportavimas), – aiškina A. Jauniškytė. – Būdinga liguista baimė nutukti, tad asmuo nusistato griežtą svorio ribą, esančią daug žemiau normalaus kūno svorio, persivalgymo priepuoliai ir svorį mažinantis elgesys kartojasi mažiausiai 2 kartus per savaitę.”
Pasak ekspertės, dauguma ligonių persivalgo bent kartą per dieną (per palyginti trumpą laikotarpį suvartoja didelį maisto kiekį, koks nebūdingas sveikiems žmonėms), dažniau savaitgaliais ar vakarais. Daugumai žmonių persivalgymo priepuoliai tampa kasdiene rutina. Persivalgoma dažniausiai pasislėpus, po to jaučiamas pasišlykštėjimas savimi, kaltės jausmas. Persivalgymas gali būti iš anksto suplanuotas – nusiperkama maisto, jis paruošiamas ir „suryjamas ritualiniu būdu”. Dažniausiai vartojami karbohidratai, riebus maistas ar „greitas šlamštas”, t.y. maistas, kurio vengiama, nes jis „storina”. Pasirenkamas lengvai nuryjamas maistas, daugiau skysčių – tai palengvina vėmimą. Paprastai persivalgymo seansai trunka apie valandą laiko.
Dar viena lieknėjimo liga, kurią vertėtų aptarti – nuolatinis persivalgymas. „Tai valgymo sutrikimas, apibūdinamas nuolatiniais persivalgymo priepuoliais, be reguliaraus pasipriešinimo jiems bei neturintis kompensacinio elgesio, – sako A. Jauniškytė. – Žmogus per trumpą laiką suvartoja didelius maisto kiekius, jaučiasi negalintis kontroliuoti mitybos elgesio, gėdijasi ir šlykštisi, valgo nejausdamas alkio, pasislėpęs.”
Dažniausiai šeimos nariams būna labai sunku suprasti, kodėl jų mylimas žmogus kenčia nuo valgymo ir svorio problemų. Kad ir kaip būtų sunku, svarbu pripažinti, kad tik sergantis žmogus gali nuspręsti kreiptis pagalbos ir žinoti, kokios pagalbos jam reikia.
„Akivaizdu, jog valgymo sutrikimai – tai strategija, kuria žmogus naudojasi susidūręs su sudėtingesnėmis problemomis, kurios yra per daug skausmingos ar per sudėtingos, kad su jomis būtų galima kovoti tiesiogiai, nes nežino kitų šios problemos sprendimo būdų”, – aiškina pašnekovė.
