Pažįstu tave. Rytą stovi autobuse, metro ar miesto traukinyje, priemiestiniame traukinyje, tramvajuje. Dažniausiai supama žmonių, kurie tokie pat pavargę, nusivylę, įsibaiminę, varinėjami kaip ir tu. Džiaugiesi, kad turi darbą, bet kai artiniesi prie savo darbovietės, tau nudiegia skrandį. Gyveni kitų pasakojimais, minti iliustruotais žurnalais, o ko neišgyveni pati, trokšti atsigriebti skaitydama apie garsenybes.
Leidiesi nešama gyvenimo, leidiesi nešama tolyn su visais savo jausmais; tenai tuokiamasi, skiriamasi, vartai puslapius ir džiūgauji: ir šitie! O gal net svajoji apie tą laiką, kai tau kas nors mokės pensiją? Svajoji apie keliones į nuostabias vietoves, apie savaitgalį, kai iš tiesų pailsėsi, apie pasakų karalaitį, apie idealų darbą, pinigus, kurių užtektų, apie savarankišką verslą – trumpai drūtai: apie visus tuos šiuolaikinius mitus, kuriais tau plaunamos smegenys.
Darbe tave apspitę garbėtroškos karjeristai, dirbantys šimtus neapmokamų viršvalandžių. Apie Kalėdų premijas ir atostoginius esi girdėjusi tiktai pasakojant kitus, o tavo viršininkas, gal net jaunesnis už tave, turbūt jau leptelėjo, kad už pusę tavo algos gali pasisamdyti inžinierių iš Lenkijos ir dvi praktikantes, kurioms apskritai nieko nemokės. Apie politinę kovą už žmogaus orumo nežeminančias darbo sąlygas esi girdėjusi mokykloje, o pinigus, kuriuos turėtum sumokėti kaip profsąjungos narė, verčiau išleidi H & M parduotuvėje, nors todėl pavalgiusi per pietų pertrauką turi kištis gerklėn pirštą.
Visi žinome, kad kai kurie gyvūnai tampa plėšrūnų aukomis, taigi yra jų maistas ir privalo saugotis. Žinome, kad jų ir saugosi neprieštaraudami. Mes, deja, taip ir neišmokome suvokti, kas yra mūsų plėšrūnai ir kieno maistas esame. Todėl leidžiamės į pokalbius, užuot nusijuokusios, nusisukusios, švaisčiusios energiją būsimiems savo naikintojams ir gal kada nors nusitaikiusios ir trumpai, bet grėsmingai parodžiusios nagus.
Tikiesi, kad tave išgelbės mylimas žmogus? Tas, kurį tu be išlygų trokšti turėti sau, ne, žinoma, tą tu vadini kitaip: su kuriuo dalysiesi viskuo, kuriuo galėsi pasikliauti. Visus lūkesčius ir viltis, kurių negali išpildyti, sudedi į poną Išsvajotąjį ar ponią Išsvajotąją? Spėju, kad niekuomet negirdėjai apie estrogenų apniauktą žvilgsnį ar nuo testosterono sužiaurėjusių žmonių santykius? Ką gi, tiek to. Juk vis tiek žmonijos ateitis kuriama laboratorijose, kur genų inžinerija panaikina visas abejones.
Televizorius tau rodo visus tuos jaunus žmones, tokius lieknus, malonius, klaikiai linksmus, taigi sužinai, kad viskas labai paprasta, regis, rūpesčiai apnikę tiktai tave. Tad pirmyn į diskoteką, kur pasijunti karšinčium, nors tau tiktai dvidešimt penkeri.
Kartais net žengteli laisvės link, bet pamiršai, kas ta laisvė, nes daugybė firmų ir partijų nuvalkiojusios šį žodį. Gal jau net atsisakei svajonių. O juk iki senatvės toli šaukia. Bet kai kada pabundi rytą ir tikrai nebematai priežasties toliau gyventi. Žinoma, iki savižudybės dar nepriėjai. Kuriam galui toks dramatiškumas?
Tavo gyvenimas neteko stebuklo – niekuomet neturėjo? Jei reikėtų prisiminti laimingas vaikystės akimirkas, paprasčiausiai neprisimintumei. Kada paskutinįkart juokeisi iš širdies? Ar apskritai juokiesi? Ateina fėja ir sako: „Galiu išpildyti tris tavo norus”. Puikus pokštas. Tau nieko neateina į galvą. Fėją palaikai durininke, o tavo protas sugeba išsisukti iš panašios padėties: pliurpalai. Neatitrūk nuo žemės. Sukišk savo paskutinius pinigus į akcijas. Dar blogiau: į sukčių loteriją.
Jei bankas sako: dėkojame jums už pasitikėjimą, ar tau netopteli į galvą, kad bankininkai turėtų piktai nusikikenti ir pasakyti: dėkojame jums už kvailumą ir pinigus. Jei kur nors kas nesiseka, nejauti, jog tai liečia ir tave. Skundiesi, aimanuoji, išsiplūsti. Deja, ir paskui geriau nepasidaro. O dar blogiau, jei niekur neinvestuoji, viską matai kiaurai, priklausai profsąjungai, akcijų neperki, valgai sveiką maistą ir vis tiek jauti, kad gyvenimas tik didžiulė mėšlo krūva, ir nežinai, kaip suteikti visam tam prasmę.
Arba: tavo gyvenimas prasmingas, darbas geras, tau mokamos Kalėdų premijos ir atostoginiai, puikiai dirbi, manai, jog teisingai elgiesi, o dabar toji prasmė pamažėle išgaruoja, draugės tau išaiškina, koks siaubingas pasaulis, kad tu savanaudė stuobrė, jeigu šituo nesidomi, ir tiek laiko kvaršina tau galvą siaubingomis kitų žmonių, kurių visiškai nepažįsti, gyvenimo istorijomis, kol net nebepajėgi užsikimšti ausų. Katastrofos užprogramuotos.
Katastrofų programavimas yra garantija, kad viskas daugmaž liks taip pat, kad niekas nedrįs sukilti, niekas nepasitrauks. Francas Jozefas Štrausas, buvęs Bavarijos žemės valdytojas, žinojo: žmones reikia įbauginti. Juos galima valdyti tik tada, kai jie bijo.
Įsiklausai į savo kūną, jis pavargęs, nukamuotas. Gal susirgai? Kodėl tavo gyvenimas ne toks nuostabus ir jaudinantis kaip garsiųjų moterų, kurios tariamai gauna viską, ko užsimano, nuolat yra dėmesio centre ir minta masių žavėjimusi? Ir jei viena iš tokių moterų apgaunama, pametama ar sudirbama žiniasklaidos, tu jaudiniesi, ginčijiesi, palaikai tą virtualią asmenybę lyg savo bičiulę, lyg tikrai ją pažinotum ir lyg tai iš viso tave liestų. O gal tu net piktdžiugiauji, tau lengviau, jog net už pinigus ir šlovę nenusipirksi laimės. Štai taip. Kas jau čia laimingas. Tavo gyvenimą nulemia ir įkvepia žiniasklaida. Tu visiškai nebemąstai – ji mąsto už tave.
Tavo gyvenimas – tai virtinė dienų, prasidedančių nuo motyvo: aš privalau, juk negaliu, man nieko kita nelieka, reikia prisitaikyti, kitiems irgi ne lengviau, ką gi, juk turiu kaip nors užsidirbti pinigų, svarbiausia, kad paskui gaučiau pensiją, dar penkeri – dešimt – penkiolika – dvidešimt – keturiasdešimt metų, tuoj atostogos, po dviejų, trijų, keturių ar penkių dienų savaitgalis ir t. t. Turi ištverti?
Ką reiškia tas turbokapitalistinis savaitgalio mitas? Žinoma, jo negana tikram poilsiui, tinginiavimui, atsipalaidavimui. Ištisą amžinybę kalbi apie tai, kaip išvažiuotum į kalnus, prie jūros, į kaimą… O ką darai? Kam tas vargas? Galų gale savaitgalis lieka tik tai, ką skelbia seifų sienos po Stoties gatve Ciuriche: neribotos darbo jėgos atkūrimas, kad būtų gautas kuo didesnis pelnas, žinoma, ne tavo. Iš tavęs laukiama, kad tai, ką uždirbi, vėl išleistum savo darbingumui.
Per praėjusį dešimtmetį labai įdomiai pasikeitė vertybės, nusakomos vien darbu ir nedarbu. Jei kas nors drybso, spokso į dangų ir neturi darbo, tai vadinama nesveika bedarbyste ir bet kuriuo atveju yra baisu. O jei kas nors su keletu/daugeliu kitų žmonių grumdosi belangėje patalpoje, triūsdamas su prietaisais ar mašinomis, tai laikoma darbu ir sveikintina, nesvarbu kokio baisumo jo padėtis.
Jau patys mažiausi vaikai įspraudžiami į 8–5 valandų rėmus, o vėliau mokyklose verčiami valandų valandas spoksoti į pultą, nuo kurio perduodamos (neefektyviai) žinios ir kur dauguma mokinių iš tikrųjų išmoksta tik vieną pamoką: priešintis beprasmiška. Kada nors ši sistema pakriks, nes nieko nėra pavojingiau, kaip pakeisti įprastinę būseną, net jei tos permainos ir pagerina padėtį.
Kai pažvelgi atgal į savo gyvenimą – kaip greit prabėgo laikas! Ar tu tikrai nori likusią gyvenimo dalį praleisti paisydama nuomonės kitų, kurių vertybės nėra tavo, kurie apskritai nieko bendro su tavimi neturi? Ir gal tu tik nuspėji jų nuomonę, tariamus jų lūkesčius pildai savo nuolankumu užbėgdama už akių. Ar tu esi savo gyvenimo valdovė? Tada gal pradėtumei tikrinti tuos tariamus paliepimus, svetimą įtaigą?
Kaip? Taip mes atsidūrėme prie gyvenimo apskritai esmės: klausimai gali būti svarbesni už atsakymus. Neklausi, nesužinosi.
Pradėsime išmintingu posakiu, kuris padės tau ekologiškai, taigi taupant energiją, eikvoti jėgas:
KAD IR KĄ DARYTUM, RINKIS KELIĄ, KUR IŠŠVAISTYTUM KUO MAŽIAU ENERGIJOS IR PASIEKTUM KUO DIDŽIAUSIO POVEIKIO.
Luisa Francia
Tavo gyvenimas prasideda dabar
Iš vokiečių k. vertė Laima Baraišienė
Alma littera, 2008 m.
