Stresas tapo nuolatiniu gyvenimo palydovu. Tai ne tik alina sveikatą, bet ir neigiamai veikia tarpusavio santykius ir darbo kolektyve, ir šeimoje. Kaip sumažinti nuolat tvyrančią įtampą, išmokti tolerancijos, bendravimo meno? Apie tai – pokalbis su psichologe Lina Skromovaite.
– Pavasaris teigiamai veikia nuotaiką. Kaip tapti laimingam ne tik gamtoje, bet ir kolektyve, šeimoje, juolab jei kankina senos bėdos?
– Bendravimas yra mūsų kasdienė duona, penas sielai, išlikimo Žemėje priemonė. Laimingas tas, kuris gerai jaučiasi tarp žmonių. Mes nuo pat gimimo keliaujame iš vienos grupės į kitą: darželio, mokyklos, darbo grupę. Jose žmogus gali išreikšti save ir kartu pasimaitinti bendravimu. Nors nėra lengva išsikovoti ar atrasti savo vietą grupėje, bet kai tai pasieki, jautiesi saugesnis, stipresnis.
– Kaip tai pasiekti ir ką daryti, jei nepavyksta? Vis daugiau žmonių jaučiasi vieniši darbo kolektyve ir net šeimoje.
– Bendravimas yra menas, ne kiekvienam Dievo duota bendrauti be problemų. Filosofas Arthuras Schopenhaueris sakė: neprisirišk ir tada neturėsi problemų. Tačiau tik bendraudami, prisirišdami, išgyvendami atradimo džiaugsmą, nusivylimo skausmą, baimę, artumą, atrandame save, o kartais ir prarandame. Kalbėti nėra sunku, bet išreikšti savo jausmus, papasakoti apie tai, kas slegia, kelia liūdesį, dėl ko jautiesi silpnas, yra nelengva. Kartais būna sudėtinga pačiam save suprasti, juolab sunku prašyti draugų, kolegų, kad padėtų išsiaiškinti tai, kas kelia nerimą, netenkina santykiuose su kitais. Pripažinti savo silpnybes reikia drąsos, palaikymo. O ir draugas ne visada pajėgus palaikyti moraliai, padėti. Juk žmogaus psichika nėra tokia paprasta sistema.
– Todėl žmones neretai užklumpa stresas ir sunku jį įveikti? Gal patartumėte, ką daryti tokiu atveju? Galbūt nebūtina griebtis vaistų, kaip daug kas daro?
– Tikrai nereikia vaistų, nes gali padėti ir šalto vandens stiklinė ar ramus skaičiavimas iki dešimties. Kai kam palengvėja išsiverkus. Po to pravartu ramiai apgalvoti: ką galiu padaryti šioje situacijoje, ką galiu pakeisti? Jeigu sunku vienam, paskambinkite draugui ar susitikite su artimu žmogumi ir papasakokite, kas nutiko, išsikalbėkite. Jei to daryti nesinori, padarykite mankštą, padirbėkite sode, pasivaikščiokite. Svarbu nelikti vienam su savo negatyviomis mintimis.
– O jei rytą pabudęs žmogus jaučia įtampą, nerimą vien dėl to, kad reikia eiti į darbą, ką patartumėte daryti? Gal tai dabar madinga liga – depresija? Ar galima ją įveikti be vaistų?
– Depresijos, baimės priepuoliai – tai reiškiniai, kuriuos žmonės patiria gana dažnai. Sakoma, kad depresija yra paties stipriausio žmogaus pykčio, nukreipto į save, išraiška. Bausdamas save žmogus izoliuojasi nuo kitų. Žinoma, tai yra pasąmoninis reiškinys, o atsakymas į klausimą, dėl ko kilo toks pyktis, kiekvienam yra kitoks, individualus. Juk žmogui nėra nieko baisiau, kaip likti vienam, nereikalingam, atstumtam. Tikrai įmanoma įveikti depresiją ar baimę be vaistų, jei žmogus dar sugeba pats savimi pasirūpinti ir patenkinti savo poreikius: gali miegoti, pavalgyti, nueiti į darbą ir panašiai. Jaučiant, kad vargina nuotaikų kaita, be priežasties apima nuovargis ar nepagrįsta baimė, reikia padėti pačiam sau arba prašyti draugų, artimųjų, kad padėtų vėl įsitraukti į aktyvų socialinį gyvenimą. Kas dieną jį aktyvinant, susitinkant su įvairiais žmonėmis, lankantis renginiuose, užsiėmimuose, kurie kažkada teikė džiaugsmą, pasveikstama. Baimė – tai mūsų ribos, kurias taip pat nesąmoningai užsibrėžiame. Vienintelis būdas jas peržengti – apie jas garsiai kalbėti sau ir kitiems, prašyti pagalbos, kad tai, ką bijome daryti, kartu darytų draugas ar artimas žmogus.
Tuomet, kai žmogus nebejaučia, kad depresija ar baimė užvaldė gyvenimą ir jis pats jo nebegali kontroliuoti, būtinas kompleksinis gydymas. Ne veltui sakoma, kad nuo meilės iki neapykantos – tik vienas žingsnis. Šiandien, atrodo, myli save, o rytoj viskas gali apvirsti aukštyn kojomis. Labai svarbu save mylėti ir rūpintis savimi kiekvieną dieną. Kas rytą atsikėlus reikia pažiūrėti į veidrodį ir pasiklausti savęs: kaip jautiesi? Juokinga, bet tai padeda save pažadinti, prabudinti.
– O kaip save padrąsinti prieš susitikimą su būsimu darbdaviu ar net einant į pirmą pasimatymą?
– Jeigu dėl to neramu, vadinasi, jums tikrai rūpi šis susitikimas, pasimatymas. Ir tai geras ženklas, skatinantis nueiti. Jei nesijaudinate, vadinasi, abejingai vertinate susitikimą, galbūt iš viso neverta eiti. Pasipriešinimo jausmas gali atsirasti iš baimės: noriu, bet negaliu. Tuomet labai svarbu, kad susitikimas būtų suplanuotas iš anksto ir liktų kelios dienos jam pasirengti: susirinkti informaciją apie siūlomą darbą, žmogų, su kuriuo einate susitikti. Galite pasidalyti nerimu su draugais ar artimais žmonėmis, o gal net paprašyti, kad jus palydėtų. Labai naudinga iš anksto apgalvoti, ką norėtumėte pasakyti darbdaviui. O prieš einant į pasimatymą galima namie jį suvaidinti, parepetuoti. Vėlgi tai gali būti juokinga, bet tikrai padeda įsijausti į situaciją ir sumažinti nerimą. Ir dar vienas svarbus dalykas: įvardykite sau, kas baisiausia gali įvykti per tą susitikimą. Pavyzdžiui, jūsų nepriims į darbą ar daugiau nebepakvies į pasimatymą žmogus, kuris rūpi. Tereikia pagalvoti, kad tai bus tokia situacija, kurioje dabar esate, ir taps nebebaisu.
Svarbiausias dalykas, prisistatant naujam žmogui, – nesistengti būti geresniam nei esi, nors ir labai to norėtųsi. Svarbiau būti savimi, nevaidinti ir sakyti tiesą. Jei ims jaudulys vykstant pokalbiui, taip ir pasakyti: iš tiesų truputį jaudinuosi, bet man labai patinka šis darbas, susitikimas.
– Dvasinių išgyvenimų patiria jau vaikai, nes jų pasaulyje labai paplitusios patyčios. Ką galėtumėte patarti jas kenčiančiam vaikui?
– Labai svarbu, kad tėveliai, domėdamiesi, kaip vaikas mokosi, kartu pasidomėtų, kaip jis jaučiasi mokykloje, kas jo draugai. Dažniausiai tyčiojamasi iš vienišių, visų atstumtų, užsidariusių vaikų. Patarkite vaikui: jei iš jo šaiposi ar skriaudžia, tegul tuoj pat pasako tai žmogui, kuriuo pasitiki. Tai gali būti mokytojas, tėvai, draugas. Patarkite jokiu būdu neįsitraukti į kovą, nes ji – pradžia karo, kuriame laimi stipriausi. Besityčiojantys vaikai dažniausiai vadovaujasi fizine jėga, todėl prieš juos reikia kovoti proto jėga: atsitraukti, nebendrauti, o nukentėjus be jokių piktų žodžių ar fizinių veiksmų pasitraukti ir viską papasakoti suaugusiajam, kuris imsis priemonių skriaudžiamą vaiką apginti. Įvardijus skriaudėją dauguma ima jo vengti, o tai yra bausmė.
