Ligą sukeliančios bakterijos neišnyksta ir sukelia labai sunkias ligas. Vieną tokių – stabligę, kuria sergant nuo raumenų traukulių lūžta kaulai ir nyra sąnariai, įveikė 80-metė moteris.
Susirgo dvi bendraamžės
Daili moteris, sėdėjusi gėlių primerktame kambaryje ant fotelio, palyginti vikriai atsistoja pasisveikinti. Nė už ką neduotum 80-ies, nors tokį jubiliejų ką tik atšventė.
„Mama dar prieš metus vaikščiojo į „Linijos” sporto klubą, o vasarą, iki nelemtos ligos, plaukiojo kolektyvinio sodo tvenkinyje”, – pakomentuoja moters dukra Zita Varnienė.
Neįtikima. Dar sunkiau patikėti tuo, kad ši garbaus amžiaus moteris, Adelė Jančauskienė, visą liepą ir beveik pusę rugpjūčio gulėjo ištikta komos, o dabar jau beveik išsivadavo iš sunkios ligos gniaužtų. A.Jančauskienės bendraamžė Biržų rajono gyventoja, tokia pačia liga susirgusi rugsėjo viduryje, tebegydoma ligoninėje.
Ši sunki liga – stabligė, apie kurią girdime retai, bet ji, pasirodo, nėra išnykusi.
Z.Varnienė mano, kad jos mamai pasveikti padėjo sveika gyvensena. Abi moterys žino, kad mirtingumas nuo šios ligos labai didelis.
Koją susižalojo sode
A.Jančauskienė – gamtos vaikas. Vasaras leidžia kolektyviniame sode. Buvo įpusėjęs birželis, kai ji vieną dieną nuėjo pas sodo pirmininkę sumokėti mokesčių. Prie pirmininkės namelio užkliuvo už žolėmis apaugusio metalinio vamzdžio ir susižalojo koją.
„Kol parėjo į savo sklypą, batas buvo pilnas kraujo”, – prisimena A.Jančauskienės dukra Zita.
Ji nuvežė mamą į Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės Traumatologijos punktą. Ten ligonei žaizdą išvalė, susiuvo, sutvarstė. Suleido vakcinos nuo stabligės, nurodė kitą dieną atvykti perrišti žaizdos ir išleido namo.
„Seniau tokiu atveju leisdavo serumo, o man suleido vakcinos”, – patikslina medicinos felčerės diplomą turinti A.Jančauskienė.
Kai kitą dieną Traumatologijos punkte ligonė pasiskundė pakilusia temperatūra, žaizdą perrišusi slaugytoja atsakė, kad organizmas taip reaguoja į skiepus.
Ligonei sukaustė žandikaulius
Po procedūros grįžus namo, temperatūra pakilo iki 39 laipsnių. Dukra iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir medikai nuvežė ligonę į Kauno 2-ąją klinikinę ligoninę.
„Paguldė į Infekcinių ligų skyrių, kitą dieną perkėlė į Chirurgijos. Ten žaizdą perrišinėjo, leido antibiotikus ir sakė, kad taip gydys tris savaites”, – pasakoja Z.Varnienė.
Prieš pat Jonines ligonė pasijuto dar blogiau: jai sukaustė gerklę, sunku buvo kalbėti. Telefonu pasiskundė dukrai. Jai atskubėjus į ligoninę iškviesti konsultacijai neurologai nustatė mikroinsultą.
Z.Varnienė nupirko medikų nurodytų vaistų ir priemonių jiems lašinti. Tačiau šie vaistai ne ką tepadėjo. Kitą rytą A.Jančauskienė vėl skambino dukrai skųsdamasi, kad jaučiasi dar blogiau – nebegali net seilių nuryti. Z.Varnienė atskubėjo į ligoninę ir sukėlė ant kojų medikus. Tačiau diagnozę pati sau nustatė ligonė. „Ar tik nebus man stabligė?” – jau surakintais žandikauliais klausė ji medikų.
Vežiojo pirmyn atgal
Stabligės diagnozę patvirtino Kauno klinikų gydytojai. Vis dėlto iki to dar teko nemažai iškentėti. Per dieną, praleistą Klinikų Skubios pagalbos skyriuje, buvo atmesta mikroinsulto diagnozė ir nustatyta stabligė.
Tai – infekcinė liga, todėl A.Jančauskienė vėl grąžinta į 2-osios ligoninės Infekcinių ligų skyrių. Tačiau čia jos nenorėjo priimti.
„Mama nuo ryto nieko nevalgiusi ir negėrusi tiesiog silpo akyse, o 2-osios ligoninės Priėmimo skyriuje vyko debatai, kur ją dėti”, – su apmaudu sunkias valandas prisimena Z.Varnienė.
Pagaliau buvo nuspręsta vėl vežti sunkią ligoninę atgal į Klinikas. Greitosios medicinos pagalbos automobilyje A.Jančauskienė duso, jos jėgos silpo.
„Kai pagaliau mamą paguldė Neurologijos klinikos palatoje, apdėjo visokiais aparatais, prijungė deguonies aparatą. Tačiau tai negelbėjo. Mamos kvėpavimas strigo, atrodė, kad ji miršta. Kai jauna gydytoja dar bandė ją sodinti, aš rėkiau, kad gelbėtų, ir mamą su visa lova išvežė į reanimaciją”, – pasakoja Z.Varnienė.
Kilo daug komplikacijų
Intensyviosios terapijos ir reanimacijos skyriuje A.Jančauskienė praleido 39 paras. Tiek laiko ji buvo dirbtinės komos būklės – migdoma vaistais. Kitaip nebūtų ištvėrusi raumenų traukulių, nuo kurių plyšta raumenys, išnyra sąnariai, lūžta galūnių kaulai ir stuburo slanksteliai. Raumenų traukuliai yra pagrindinis stabligės simptomas.
A.Jančauskienė kvėpavo per vamzdelį, įstatytą į gerklas, buvo maitinama specialiu maistu tiesiai į skrandį, o atsivėrus jame žaizdoms – į dvylikapirštę žarną. Per tą laiką išsivystė plaučių uždegimas, sutriko širdies ritmas.
„Jaučiausi kaip per užsitęsusias laidotuves. Kasdien du kartus per dieną eidavau į Klinikas ir man sakydavo tą patį: būklė sunki, bet stabili”, – prisiminusi tas dienas susigraudina Z.Varnienė.
Kai Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas Rimantas Tarasevičius priėmė sprendimą nebeleisti ligonei morfijaus ir jos taip ilgiau nebemigdyti, dar teko laukti, kol moteris pabus.
Mokėsi valgyti ir gerti
Dukra labai nudžiugo, kai trečią dieną be migdomųjų jos mama pramerkė akis. Šiandien A.Jančauskienė neatsimena dviejų savaičių įvykių net ir po to, kai jau buvo pabudusi. Jai atrodo, kad tuo metu buvo už Atlanto, Kanadoje.
Paprastoje Neurologijos klinikos palatoje A.Jančauskienė buvo gydoma dar šešias savaites. Per tą laiką daug ko mokėsi iš naujo. Ryti galėjo bandyti tik po to, kai pagaliau buvo išimta tracheostoma – vamzdelis kvėpuoti.
Beje, kai kurios gyvybės palaikymo aparatūros A.Jančauskienė pati nusprendė atsisakyti, o palatos gydytojai Audronei Juosponytei beliko tik paklusti. Šią gydytoją A.Jančauskienė ir jos dukra dievina už profesionalumą, nuoširdumą ir kantrybę. Ligonė sako išgyvenusi tik gydytojų R.Tarasevičiaus, Haroldo Jeneriko, A.Juosponytės ir savo dukters dėka.
Namo grįžo sustiprėjusi
„Kai mane vežė į Viršužiglio reabilitacijos ligoninę, mačiau tik medžių viršūnes, nes vežė gulinčią. Po savaitės procedūrų atsisėdau”, – apie patirtį pasakoja A.Jančauskienė.
Viršužiglio reabilitacijos ligoninės medikai stebėjosi jos pastangomis pasveikti. Ligonė neleido atsikvėpti kineziterapeutui Mariui Meškauskui, prašydama jai padėti išmokti vaikščioti.
Beveik tris mėnesius lovoje išgulėjusią ligonę ant kojų pastatė fizioterapijos procedūros ir reabilitacijos specialistai. Negalėjusi valdyti rankų ir kojų šiandien A.Jančauskienė pati apsirengia, nusiprausia, net į vonią pati jau įlipa. Po kambarį vaikšto be lazdos, tik į lauką eina su vaikštyne.
„Medikai manęs klausdavo, kur mamą dėsiu, kai iš ligoninės išleis. Patarė užsisakyti vietą slaugos ligoninėje”, – su šypsena šiandien kalba Z.Varnienė.
Jos mama pademonstruoja, kaip daro pratimus raumenims stiprinti. Įvairių mankštos pratimų sveikatai stiprinti seniai išmoko. Prieiname prie išvados, kad besirūpinantieji savo sveikata iš dalies yra gydytojai patys sau. Ir artimieji, kurie būna šalia sergančiojo, rūpinasi juo.
|
Kas yra stabligė? Stabligė – tai ūmi infekcinė liga. Ją sukelia bakterija Clostridium tetani. Bakterija gamina aplinkos veiksniams – karščiui, šalčiui, saulės šviesai atsparias sporas, jos išlieka gyvybingos nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Stabligės sukėlėjai labai plačiai paplitę gamtoje. Jų yra įvairių gyvūnų ir žmogaus žarnyne. Su išmatomis jie patenka į dirvožemį ir jame sporų pavidalu ilgai išbūna gyvybingi. Stabligės sukėlėjas į žmogaus organizmą, patekęs per burną, ligos nesukelia. Grėsmė susirgti kyla tada, kai sukėlėjas ar jo sporos patenka į žaizdą, ypač – į dirvožemiu užterštas gilias durtines žaizdas, kur nėra deguonies ir susidaro vadinamosios anaerobinės sąlygos. Kartais stabligė pasireiškia po sunkesnio galūnių nušalimo, nuplikinimo, nudegimo. Sergantieji stablige aplinkiniams nepavojingi. Nuo ligos saugo skiepai Patikimiausia stabligės profilaktikos forma – skiepai. Kūdikiai stabligės vakcina skiepijami su difterijos ir kokliušo ar dar daugiau komponentų turinčiomis vakcinomis. Paaugliai ir suaugusieji stabligės vakcina skiepijami su difterijos vakcina. Palaikomosios vakcinos dozės suaugusiesiems rekomenduojamos kas 10 metų. Seniai skiepytiems traumas patyrusiems asmenims ji skiepijama su serumu ar imunoglobulinu nuo stabligės. |
|---|
|
Alvydas Laiškonis, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius: – Stabligė nėra išnykusi, kaip neišnyko nė vienas pasaulyje egzistavęs mikrobas. Didžiausia bėda, kad Lietuva neturi vaistų – serumo nuo šios ligos ir jo neperka. Serumas turi būti suleidžiamas vos užsikrėtus, nes jis gamina antikūnus prieš toksinus. Nuo stabligės saugo skiepai, skiepijama nemokamai. Visi nuo 25 metų kviečiami tai daryti, tereikia kreiptis į šeimos gydytoją. Skiepą reikia atnaujinti kas dešimt metų. Vaikai pagal skiepų kalendorių skiepijami ir revakcinuojami, imunitetą turi iki 25 metų. Diana Obelienienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė, Neurologijos klinikos skyriaus vadovė: Stabligė diagnozuojama remiantis klinikiniais ligos požymiais: kramtomų raumenų spazmu, kai ligonis nebegali išsižioti, „sardoniška” šypsena, rijimo sutrikimu dėl ryklės raumenų spazmo, traukuliais. Pirmieji ligos požymiai užsikrėtus dažniausiai pasireiškia po savaitės, bet gali išryškėti ir po kelių dienų. Sukėlėjas, patekęs į anaerobines sąlygas, pradeda daugintis ir gaminti nervų audinius veikiantį nuodą egzotoksiną. Liga gali prasidėti staiga arba po bendrų negalavimų. Dažniausiai pirmasis ligos požymis yra kramtomųjų raumenų spazmas. Galimi trumpalaikiai raumenų trūkčiojimai, tirpimas užkrato patekimo vietoje. Vėliau prasideda raumenų traukuliai, kuriuos provokuoja visi išoriniai dirgikliai. Jie labai skausmingi, gali kartotis kas 5–10 min. Spazmams apėmus didelių raumenų grupes, jie būna tokie stiprūs, kad lūžta dantys, kaulai. Paprastai ligonis karščiuoja, temperatūra pakyla iki 38 laipsnių. Ligonio sąmonė išlieka nesutrikusi. Dėl sunkių traukulių priepuolių gali sustoti kvėpavimas, veidas pamėlynuoja. Dėl hipoksijos arba tiesioginio galvos smegenų kamieno pažeidimo ligonį gali ištikti mirtis. Negydomi miršta apie 70–90 proc. ligonių, o taikant šiuolaikinius gydymo metodus – apie 10 proc. Kadangi liga gali labai greitai progresuoti, labai svarbu atpažinti pirmuosius simptomus, kuo skubiau ligonį vežti į gydymo įstaigą, kur yra intensyviosios terapijos skyrius. |
|---|
