Antropologas, Vilniaus universiteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros doktorantas Andrejus Suchomlinovas sako, kad tai, kokio ūgio ir svorio mes esame, lemia daugybė dalykų, kartais, atrodytų, tiesiogiai nesusijusių su žmogaus kūnu ar jo maistu. Mūsų seneliai buvo lieknesni ir mažesni nei mes, nes, pasak A. Suchomlinovo, valgė blogesnį maistą ir brendo vėliau. Tiesa, geras bei gausus maistas, kaip ir ankstyvas brendimas kiša mums koją, visuomenė ima storėti. Augimo ribą mes jau pasiekėme, bet storumo – ne. Tai, pasak mokslininko, baugina.
Žmonės dabar yra didesni ir stambesni nei prieš šimtą metų. Kodėl esame tam tikro ūgio ir svorio? Kas lemia augimą, brendimą ir stambėjimą?
Visus žmogaus kūno matmenis lemia daugybė įvairių veiksnių. Yra vidiniai ir išoriniai veiksniai. Vidiniai – tai tie, kurie yra mūsų genuose, na, o išoriniai – aplinkos veiksniai. Žmogaus augimą lemia viskas: klimatas, mityba, apšvietimas, badas arba atvirkščiai – maisto perteklius, avarijos, tarkim, tokios, kaip Černobylio.
Šiuo metu žmonės yra gerokai didesni nei prieš šimtą metų, tai tiesa. Tarkime, 1925 metais Lietuvos paaugliai buvo beveik 15 centimetrų mažesni nei dabar. Toks nemenkas skirtumas yra todėl, kad mes valgome kitokį maistą nei tarpukario Lietuvos gyventojai, vaikai anais laikas taip pat bręsdavo vėliau. Brendimą skatina šviesa, stresas, kurio dabar daug daugiau, gausus maistas. Dėl šių priežasčių per šimtmetį brendimas paankstėjo bent dvejais metais, vaikai išstypo.
Bendras žmonių ūgių skirtumas per šimtmetį nėra toks ryškus, bet tam tikrais amžiaus laikotarpiais, ypač paauglystėje, jis itin išryškėja.
Gimdamas žmogus paveldi tam tikrą ūgio intervalą, tarkime, aš gimiau ir mano genuose buvo „parašyta”, kad būsiu tarp 185 ir 190 cm ūgio. Jei sąlygos, kuriomis žmogus auga, būna blogos, jis pasiekia žemesnę intervalo ribą, jei geros – aukštesnę. Pastaruosius 100 metų žmonės augo vis aukštesni. Kiekviena karta buvo aukštesnė už prieš tai buvusią, statistikoje tai gana gerai matyti.
Tiesa, pastaruosius 20 metų augimas sustojo, Vakarų pasaulis jau pasiekė savo ūgio ribą. Dabar auga tik tų tautų, valstybių žmonės, kurie gyveno blogiau, bet dabar jau gali sau leisti valgyti geresnį maistą, gyventi geresnėmis sąlygomis.
Kai kurie mokslininkai net kalba apie Vakarų pasaulyje gyvenančių žmonių retardaciją, atvirkštinį augimo procesą. Žmogus kūnas – įdomus mechanizmas, bet jis negali apgauti gamtos, žmonės nebus didesni, nei gamta ir genai jiems leido.
Sakote, kad žmonės, bent jau tie, kurie gyvena aukšto išsivystymo lygio valstybėse, pasiekė savo ūgio ribą, o kaip yra su svoriu? Vakarų visuomenės storėja, tai nemenka bėda JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Kada mes pasieksime ir ar pasieksime savo stambumo ribą?
Tai, koks yra žmogaus svoris, 50 proc. lemia genai, o 50 proc. priklauso nuo žmogaus, jo gyvenimo būdo, išsilavinimo. Greitą arba lėtą medžiagų apykaitą mes paveldime, yra teorija, kad jos greitį lemia tai, kaip vystosi vaisius moters gimdoje.
Jei žmogus žino, kokia jo medžiagų apykaita, tuomet jis gali rinktis, ką ir kaip valgyti, sportuoti ar gyventi ir atrodyti taip, kaip lėmė genai. Būdami studentai matydavome labai daug pacientų, kurie būdavo itin stambūs. Pacientai dažniausiai sakydavo, kad jie daug nevalgo. Ir tai – tiesa. Didžiausia stambių žmonių klaida – ne didelis maisto kiekis, bet dažnas užkandžiavimas. Labiausiai kenkia užkandžiai, saldūs gazuoti gėrimai ir nuolatinis užkandžiavimas tarp pietų ir vakarienės, vakarienės ir naktipiečių. Jei žmogus storėja, vadinasi, jis kalorijų suvartoja daugiau, nei jų reikia, kito mechanizmo nėra.
Baisoka pripažinti, bet manau, kad Lietuvos laukia toks pats likimas, kaip ir Didžiosios Britanijos, JAV. Ten yra daug itin stambių žmonių, netruks ši epidemija ateiti ir iki mūsų. Kodėl taip yra? Ogi todėl, kad labai skiriasi maistas, kurį valgome mes, ir tas maistas, kurį valgė mūsų tėvai arba seneliai.
Dabar maisto yra daugiau, jis – kitoks. Anksčiau nebuvo greitojo maisto, dabar jo – apstu, o tai – kalorijų bomba. Neseniai buvau viename seminare, kur kolegos amerikiečiai pasakojo, kad pas juos greitojo maisto kavinėse galima rasti tokio maisto, kurio porcijoje bus 3 tūkstančiai kilokalorijų. O tai – daugiau nei suaugusiam vyrui reikia suvartoti per visą dieną.
Taigi, menkai judantis žmogus, suvalgęs tokią porciją, gauna dviejų dienų maisto normą. Tokiame maiste yra visko: riebalų, baltymų, cukraus.
Žinoma, storėjama ne tik nuo greitojo maisto. Mokslininkai apskaičiavo, kad per pastaruosius 50 metų situacija maisto rinkoje itin pasikeitė, anksčiau brangus, todėl ir retai perkamas produktas mėsa neįtikėtinai atpigo. Dabar mes galime nusipirkti daug daugiau mėsos nei mūsų tėvai ar seneliai, taip pat galime kilogramais pirkti saldainius, gerti pigius gazuotus gėrimus. O štai vaisiai ir daržovės – pabrango.
Mūsų seneliai maitinosi labai sveikai, nes mėsos valgė nedaug, laikydamiesi bažnytinių regulų dažnai pasninkavo, valgydavo sezonišką maistą. Jokia dieta nėra tokia veiksminga, kaip valgymas pagal Bažnyčios reikalavimus, taip mūsų seneliai ir darydavo, todėl buvo lieknesni, sveikesni nei mes.
Kodėl žmonės mėgsta greitąjį maistą? Ar Lietuvoje tokia pat bloga padėtis, kaip, tarkime, Didžiojoje Britanijoje?
Į Lietuvą greitojo maisto tradicijos atėjo prieš dvidešimt metų. Daugelio jos nepaveikė, nes valgymo įpročiai jau buvo suformuoti, bet dabartinė vaikų ir paauglių karta savo valgymo įpročius jau formuoja greitojo maisto kavinėse, todėl tai – pavojinga.
Jei nuvesite vaiką į greitojo maisto kavinę kartą per porą savaičių – jam nieko nenutiks, bet jei vesite jį ten kas antrą dieną – gerai nebus. Dažnai valgant tą patį maistą formuojasi supratimas, kas yra skanu, o kas – ne. Mūsų liežuvis atpažįsta penkis pagrindinius skonius. Yra toks dalykas, kaip visiems skanus maistas, kuriame yra daug cukraus, rūgštumo, druskos ir natrio gliutamino. Toks maistas – smūgis visiems mūsų skonio receptoriams, ir jis negali būti neskanus, nes jame yra visko.
Tokį maistą gamina visi greitojo maisto restoranai. Vokiečių kolegos pasakojo apie bandymus: nuėjo mokslininkai į greitojo maisto restoraną, nusipirko įvairiausio maisto, grįžę tą maistą sudėjo į skirtingus mikserius ir suplakė. Apie eksperimentą nieko nežinoję ir suplaktą skirtingą maistą ragavę studentai negalėjo atskirti, kur koks maistas, nes visų skonis buvo vienodas.
Stambumo, persivalgymo epidemija pamažu ateina ir į Lietuvą. Didelės apimties studijų dar nėra, bet jau yra įrodymų, kad vaikai stambėja, keičiasi. Tiesa, paaugliai išlieka liekni, nors mergaitės pamažu stambėja. 2001 metais lietuvės paauglės buvo liekniausios paauglės išsivysčiusiame pasaulyje, dabar taip nėra. Kol kas tai nėra blogai, bet stambėjimo tendencija yra.
Ar gali būti, kad dauguma lietuvių staiga taps itin stambūs? Ar tai priklauso tik nuo maisto ar ir nuo aplinkos, išsilavinimo?
Nemanau, kad visi žmonės staiga ims ir sustambės. Labiau tikėtina, kad visuomenė išsisluoksniuos. Bus žmonių, kurie gyvens sveikai ir valgys tik sveiką maistą, bus tokių, kurie valgys daug ir viską. Užsienyje jau dabar stebint žmones galima pasakyti, kokiam socialiniam sluoksniui jie priklauso, netrukus taip bus ir pas mus.
Visa tai priklauso ne tik nuo finansų, bet ir nuo išsilavinimo, inteligentiškumo. Inteligentiški, geriau išsilavinę tėvai labiau domisi tuo, ką ir kaip valgo jų vaikai. Daug ką lemia ir pinigai.
Tiesa, besivystančiose šalyse turtingi žmonės yra stambesni už neturtinguosius, na, o išsivysčiusiose – atvirkščiai. Vis dar yra nemažai šalių, kur stambumas asocijuojasi su turtu, tai ypač aktualu Polinezijoje, kai kuriose Afrikos valstybėse.
Ką galime ir turime padaryti, kad mūsų visuomenės neištiktų Didžiosios Britanijos ar JAV likimas?
Gerai tai, kad mokyklose nebėra greitojo maisto automatų. Lietuvoje vaikai nėra beviltiškai nutukę, nes situacija mokyklose ir darželiuose – gera. Yra tam tikros normos, kiek vaikas turi gauti kalorijų, darželiai ir mokyklos to laikosi. Manau, kad maistas ir tam tikri jo gaminimo standartai nesikeitė daugelį metų, o tai šiuo atveju – gerai.
Tiesa, mokykla ir darželis neišgelbės, jei šeimoje nebus įskiepyti tam tikri valgymo įpročiai, ritualai. Gerai, kai šeimos kartu pietauja, vaikai į mokyklas nešasi namuose gamintų sumuštinių. Visur kalbama, kad pirmas veiksnys, kaip atrodys vaikas – jo motinos išsilavinimo lygis. Kiek tėvai žino apie mitybą, tiek žinių perduoda savo vaikams.
Užsienyje net daromos studijos, kurios tyrinėja žmones, jų supratimą apie maistą. Yra tokių tėvų, kurie nesupranta, kad vaikui suvartoti kelis tūkstančius kilokalorijų per parą ir nuolatos užkandžiauti – žalinga.
Kaip visuomenė, valdžia reaguoja į visuomenės stambėjimą? Kaip tai vertina politikai, medikai?
Valdžia, medikai dabar yra labai susirūpinę storėjančia visuomenė. Šiek tiek antsvorio turintys žmonės nebaugina, bet tie, kurie antsvorio turi daug, paprastai serga cukriniu diabetu arba yra į tai linkę, jie ne tokie darbingi, o jų gydymas – brangus. Valstybei tai kainuoja nemažus pinigus, todėl daugėjant tokių žmonių didės išlaidos medicinai, daugės problemų.
Užsienyje yra kuriamos įvairios programos, kaip sumažinti nutikimą, ypač daug dėmesio skiriama vaikams, nes jei vaikai būna itin stambūs vaikystėje, jie tokie bus ir vėliau. Kuo anksčiau tas pasireiškia, tuo blogiau.
Tiesa, kol kas jokių rezultatų tos programos neduoda, ir aš nežinau, ar kada duos, nes žmonių gyvenimo tempas – nesikeičia. Žmonės turi mažai laiko, patiria daug streso, neturi laiko valgyti visavertį, gerai pagamintą maistą, mažai juda, nes visur važiuoja mašina.
Natrio gliutaminas klaidina mūsų alkio ir sotumo centrą smegenyse. Jo yra beveik visame maiste, o mūsų alkio ir sotumo centras nereaguoja į tai, kad žmogus pavalgęs, todėl ir storėjama.
Suaugęs žmogus, kurio kūno masės indeksas didesnis nei 25, turi antsvorio, o tas, kurio didesnis nei 30, yra nutukęs. Tiesa, su vaikais yra kitaip, nes priimtų normų, koks yra vaiko antsvoris arba nutukimas tam tikrame amžiuje, – nėra. Tiksliau yra, bet labai įvairių.
Todėl skaitant straipsnius apie vaikų nutukimą reikia žiūrėti, koks tyrimo metodas buvo naudojamas, nes duomenys dažnai būna nepalyginami. Yra Pasaulio sveikatos organizacijos, JAV normos… Kyla klausimas, ką daryti. Ar naudoti senus standartus, pagal kuriuos lygindami matysime, kad kasmet smarkiai daugėja nutukusių vaikų, ar standartus nuolatos atnaujinti prisitaikant prie to, jog mes nuolat stambėjame.
Tiesa, naujagimių svoriui, manau, tai neturi įtakos, jų ūgiui ir svoriui įtaką daro motinos organizmas, tai, kaip motina gyvena ir valgo. Naujagimio dydis parodo praėjusios kartos augimo veiksnius.
Kalbėjosi Jūratė Važgauskaitė
