Išsišovęs pėdos nykščio kauliukas – ne tik estetinė, bet ir medicinė problema. Dažniausiai ji vargina brandaus amžiaus moteris, tačiau kenčia ir vyrai. Kodėl tokios deformacijos atsiranda, kaip gydomos, ar įmanoma joms užbėgti už akių? Apie tai kalbamės su gydytoju ortopedu-traumatologu Giedriumi Kvederu.
Papasakokite apie pėdos nykščio iškrypimą: kiek dažna ši problema?
Iššokę pėdos kauliukai – (į išorę iškrypęs pėdos nykščio pagrindas) – viena dažniausių pėdos ortopedinių ligų. Moterims ši randasi gerokai dažniau nei vyrams, tačiau pasitaiko ir pastariesiems. Tikslių duomenų apie šios problemos dažnumą tarp lietuvių nėra. Tik aišku, kad su amžiumi tikimybė ligai atsirasti didėja. Literatūroje užsimenama, kad šią deformaciją turi apie 16 proc. vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių.
Kada žmonės į jus dažniausiai kreipiasi?
Pasikonsultuoti dažniau ateina, kai ima keisti avalynę: po žiemos pereina prie lengvesnes pavasarinės arba rudeniop, kai prireikia šiltesnių batų. Kadangi pėdos deformacijos pamažu progresuoja, prieš metus avėti batai gali ir nebetikti arba labai spausti. Tada žmonės susirūpina ne tik avalyne, bet ir ateina pasitarti su gydytoju.
Kodėl nykštys ima krypti, o pėda deformuotis?
Pėdos deformacijas labiausiai lemia paveldimumas. Tėvai šį polinkį perduoda savo vaikams, motinos – dukroms. Paveldima pati pėdos forma, silpni raiščiai, raumenų struktūra. Netinkama avalynė, ypač dažnai avimi aukštakulniai smailianosiai bateliai šį procesą dar paspartina, išprovokuoja. Kuo aukštesnis batelio kulnas, tuo didesnis krūvis tenka priekinei pėdos daliai. O kuo didesnis krūvis, tuo labiau spaudžiami pėdos skliautai. Jei nešiojama avalynė dar ir siauru galu, pirštai smarkiai mechaniškai spaudžiami vienas prie kito. Taip parasideda jų krypimas: visos sausgyslės pasislenka ekscentriškai ir tada jau pačios skatina ydingą piršų padėtį. Žinoma, mes negalim uždrausti moterims būti elegantiškoms ir ypatingomis progomis avėti aukštakulnius. Tačiau nešiojami kasdien tokie bateliai gali provokuoti pėdos deformacijas. Aukštakulniai – nėra fiziologiška avalynė.
Žinoma, vien tik avalynės kaltinti nereikėtų. Ji tik sudaro salygas pasireikšti jau paveldėtai ligai. Pasitaiko, kad išsišovęs kauliukas būna kitų pėdos deformacijų pasekmė: plokščiapėdystės, šleivapėdystės, tam tikro blauzdos raumenų disbalanso, kitų vietų deformacijų, skatinančių netinkamą pėdos apkrovimą. Deja, visos šios ligos priežastys iki galo nėra aiškios.
Ar įmanoma tokioms deformacijoms užbėgti už akių? Ar nedėvėti aukštakulnių kasdien – vienintelė profilaktikos priemonė?
Kauliukas neiššoksta staiga. Jis didėja po turputį. Svarbiausia – tausoti pėdas, padėti joms būti sveikoms. Juk jos nešioja mūsų kūną, atlaiko jo svorį. Svarbu rinktis patogią, fiziologinę avalynę, kurios kulno aukštis du trys centimetrai, o priekis pakankamai platus. Galima dėti įdėklus į batus, o pastebėjus pirmuosius krypimo požymius – ir įdėklus į tarpupirščius. Visos šios priemonės, žinoma, pėdos neištiesins, bet pristabdys nykščio krypimą, taip pat apsaugos ir nuo nuospaudų. Žinant, kad yra toks polinkis, reikėtų pasirūpinti ir blauzdų raumenimis (specialios mankštos, minti dviratį ir pan.) vengti antsvorio.
Kada iškrypusį pirštą reikia operuoti?
Visas radikalus gydymas, chirurgija, prasideda tada, kai pėdą ima nuolat skaudėti. Mes neoperuojame žmonių tik dėl grožio. Bet kokia chirurginė intervencija turi tam tikros rizikos ir ta rizika turi būti pasverta. Apie operaciją galima galvoti tada, kai kasdienis gyvenimas blogėja dėl pėdos skausmų. Jie atsiranda ne tik dėl kauliuko trynimosi į nepatogų batą, nuospaudų, bet kyla ir pačiame pade pavaikščiojus. Pėdos deformacija ir varginantis skausmas yra indikacija opercijai. Jei nusiskundimai nėra dideli, iš pradžių siūlome pacientui išmėginti visas įmanomas „konservatyvias” priemones: kokybišką avalynę, mano jau minėtus vidpadžius, tarpupirščių įdėklus, vaistus. Kita vertus, operacijos atidėlioti iki begalybės taip pat neverta. Atsitinka ir taip, kad per ilgesnį laiką pirštai „užlipa” vienas ant kito, tada korekcija tampa daug sudėtingesnė. Todėl sakyti žmogui, kad kentėtų iki paskutinių jėgų, būtų labai neteisinga. Kuo mažesnė deformacija, tuo lengvesnė operacija ir geresni rezultatai. Ir atvirkščiai.
Kokio amžiaus žmonėms dažniausiai atliekate tokias operacijas?
Dažniausiai – 40–55 metų moterims.
Kaip atliekama operacija?
Operacija apima ne tik kaulo atstatymą, bet ir visų aplinkinių audinių korekciją. Jos metu naudojama intraveninė nejautra. Pirmiausia suleidžiama vaistų į veną, kad žmogus nejaustų vietinių skausmą malšinančių vaistų injekcijos skausmo. Jais „užšaldomi” visi pėdos nervai, inervuojantys kauliuko sritį. Tada čiurnos lygyje užspaudžiama manžetė, kad kraujas smarkiai netekėtų į pėdą, ir operuojama. Nelygu sudėtingumas, operacija trunka nuo 40 min. iki 1,5 val.
Jeigu žmogus jautrus ir labai bijo skausmo, gali būti naudojamas didesnės apimties nejautra (pvz., visos kojos). Visos nejautrų rūšys turi savų pranašumų ir tūkumų. Siūlome tai, kas organzimui mažiausiai kenkia ir yra maksimaliai veiksminga kiekveinai individualiai.
Ar ilgai trunka gydymas po operacijos? Koks jis?
Po operacijos moteriai bent parą patariame pabūti ligoninėje, jai leidžiami skausmą mažinantys, uždegimus malšinantys vaistai, antibiotikai, jos savijauta nuolat stebima. Jei viskas klostosi normaliai, kitą dieną išleidžiame namo. Pirmą savaitę rekomenduojame kuo dažniau laikyti koją pakeltą ir vaikščioti minimaliai – tik būtiniausioms reikmėms, po namus. Jeigu koja ilgiau būna nuleista, dėl prasto kraujo nutekėjimo iš pėdos ji labiau tinsta. Priminti koja leidžiama nuo pirmos arba antros paros su specialiu batu. Pirmomis dienomis ir savaitėmis vaikščiojama šlubčiojant, po sudėtingų operacijų liepiame naudoti net ramentus. Visada įspėjame dirbančias moteris, kad neprižadėtų darbdaviams greitai grįžti į darbą. Standartinis laikas po tokios operacijos „atsistoti ant kojų” yra po 6–12 savaičių. Jeigu moteris dirba fizinį darbą, kai tenka daug vaikšioti ar stovėti – ir ilgiau. Fizinį pėdos krūvį po operacijos reikia atkurti palengva, naudoti fizioterapines procedūras, daryti tam tikrus makštos pratimus.
Ar po operacijos liga gali atsinaujinti?
Dalis pokyčių, kurie vystosi formuojantis kauliukui, yra negrįžtami. Kai pirštas iškrypsta, būna nusidėvėjęs jį laikantis sąnarys. Net ir atstačius kaulą į savo vietą, sąnario jau nebegalima atkurti. Po operacijos nykščio judesiai gali likti kiek riboti ar skausmingi po intensyvesnio fizinio krūvio. Atlikus operaciją, tik retais atvejais deformacija vėl atsinaujina.
Kada geriausia tokias operacijas atlikti?
Visada sakau, kad roges geriausia ruošti vasarą, o vežimą žiemą, kadangi po operacijos laukia ilgas gijimo periodas, daugiau nei 6 savaites. Dažniausiai dėl tokių problemų kreipiasi darbingo amžiaus žmonės, todėl ir operaciją derina prie savo užimtumo. Vieniems ją atlikti geriau pavasarį ar vasarą, kitiems – rudenį ar žiemą. Kad ir kaip būtų, nuo pirmojo apsilankymo pas chirurgą iki operacijos neretai praeina netrumpas laiko tarpas. Todėl nuoširdžiai patariu moterims atsiradus pėdos skausmui nedelsti ir ateiti pasitarti pas chirurgą bet kuriuo metų laiku. Tikrai rasime geriausią išeitį, o jei reikės – ir optimalų laiką operacijai.
