„Mano tėvai gyvena nuošaliame kaime. Nėra labai seni ar paliegę, patys tvarkosi be didesnės pagalbos. Bet kai ateina ruduo ir žiema, vis ima skųstis negalavimais, ypač mama.
Tai šoną skauda, tai nevirškina, tai galva svaigsta. Vežu pas gydytojus – nieko rimto neranda, pataria gerti vitaminų, raminamųjų arbatų. Kuriam laikui mama aprimsta.
Svarstau, ar tas ligų ieškojimas nėra tik noras sulaukti dėmesio? Gal ir klystu, taip manydama, bet mamos skundų klausytis darosi vis sunkiau. Ką patartumėte?”
Jums atrodo, kad tėvai pakankamai stiprūs, didelių sveikatos problemų neturi. Bet periodiškai turite jais pasirūpinti – vežti pas gydytojus, apgyvendinti savo namuose, pakviesti į svečius giminaičių, su jais bendrauti.
Po tų vizitų, kai mama ar tėtis pabūna pas Jus, jų sveikata pagerėja, skundai nutyla ar prityla. Pati, matyt, ne kartą galvojote: kažin ar vitaminai, raminamosios arbatėlės padėjo, ar tai, kad prasiblaškė?
Sustokime ties dėmesio poreikiu. Kas už to glūdi? Troškimas būti kam nors svarbiam, noras būti išgirstam, siekimas, kad kas atsilieptų į mūsų mintis, žiūrėtų į mus šiltu žvilgsniu… Tai patys giliausi žmogaus poreikiai. Nuo to, kiek jie patenkinami, didele dalimi priklauso mūsų psichologinė savijauta.
Nesunku numanyti, kad Jūsų tėvai rudenį ir žiemą jaučiasi vienišesni. Veiklos nedaug, televizija, radijas, laikraščiai narsto svetimus gyvenimus. O greta to yra vidinis gyvenimas, mintys apie praeitį, nuogąstavimai dėl ateities.
Rašote, kad tėvai nėra labai seni ir paliegę, bet senėjimas ir fizinių galių mažėjimas yra neišvengiamas. Vaikams įprasta manyti, kad tėvai yra stiprūs, stipresni už juos, kaip buvo vaikystėje. Todėl kartais labai sunku „įsileisti” mintį, kad tėvams jau kažko reikia.
Nežinau, kiek Jūsų šeimoje įprasta kalbėtis tokiomis temomis, kaip „aš jaučiuosi…” , „bijau, kad” ir panašiai. Iš patirties žinau, kad vyresnės kartos žmonės sunkiai kalba apie savo jausmus. Ne todėl, kad jų neturėtų, o todėl, kad tai nebuvo priimta mūsų kultūroje. Ir šiandien dažnai galime išgirsti sakant: „Nenoriu užsikrauti kitiems”.
Dėmesio reikalaujame įvairiai. Galima tiesiai paprašyti: „Pabūk, pakalbėk su manimi, apkabink mane.” Arba eiti aplinkiniu keliu – dūsauti, skųstis skausmais ar valdžia.
Reaguodama į mamos skundą, iš tiesų parodote jai dėmesį. Bet gali būti, kad jaučiatės lyg apgaudinėjama, manipuliuojama.
O jei mama tiesiai pasakytų: „Atvažiuok manęs aplankyti” arba „Noriu atvažiuoti pas jus, nusibodo namuose, ilgu”? Ar atsilieptumėte, ar sakytumėte: „Gal vėliau, dabar visokie reikalai, darbai…”? Iš to, ką parašėte, sunku tikėtis, kad Jūsų mama paprašytų dėmesio tiesiogiai. O Jūs ar galėtumėte savo jausmus jai parodyti kitaip, nei vien vesdama pas gydytojus?
