Gali būti sunku patikėti, bet videožaidimai gyvuoja jau daugiau nei 50 metų! Pirmasis toks žaidimas – „teniso dviem” osciloskopas (matavimo prietaisas, kuriuo signalų parametrai tik stebimi, bet neregistruojami. – Red. past.) atsirado 1958 metais.
Nuo to laiko videožaidimų įvairovė, jų pobūdis ir paplitimas vis augo. Šie žaidimai gali būti žaidžiami per televizorių, kompiuterį, naudojantis specialiais valdymo pultais, žaidimų aparatais, mobiliaisiais telefonais ir net kai kuriomis skaičiavimo mašinėlėmis. Šalys, pirmaujančios šių žaidimų gamyboje, lenkia kitas ir vartotojų skaičiumi: pirmiausia tai JAV, Japonija ir Jungtinė Karalystė. Nors dažniausiai žaidžia vaikinai, kurių amžius nuo 15 iki 25 metų, tačiau pasirodžius žaidimams, kuriuose didelė reikšmė teikiama tarpusavio bendravimui ir bendrų veiksmų koordinavimui, merginų į videožaidimus įsitraukia vis daugiau.
Tokie žaidimai, be jokios abejonės, duoda naudos. Jie gali praversti gydant tam tikras ligas ar baimes, taip pat būti naudingi mokantis suvaldyti įvairias situacijas, įgyti naujų įgūdžių, pavyzdžiui, aviacijos, medicinos ar karybos srityje. Dažniausias tokių naudingų žaidimų pavyzdys – skrydžio simuliatoriai.
Žiaurūs žaidimai turi įtakos agresyviam ir pavojingam elgesiui
Nepaisant šių privalumų, vis primenama, kad tobulėjant žaidimų grafikai ir kai kuriuose žaidimuose gausėjant smurtinių veiksmų ir scenų atvaizdavimo, sunku išvengti neigiamo poveikio žaidžiančiųjų psichikai ir elgesiui. Būtent dėl to, bent jau JAV siūloma videožaidimuose atsisakyti vaizduoti tam tikro tipo prievartos veiksmus. Šiuo metu pasaulyje egzistuoja sistema, pagal kurią žaidimai skirstomi į septynis lygius – nuo skirtų mažiems vaikams iki skirtų tik suaugusiesiems – tačiau ši sistema nekoreguota jau daugiau nei dešimtmetį ir, atsižvelgiant į laikmečio realijas, kai kurių organizacijų teigimu, ji turėtų būti peržiūrėta.
Daugybė ilgalaikių specialių tyrimų metu surinktų duomenų leidžia teigti, kad egzistuoja ryšys tarp žiniasklaidoje paplitusių agresyvaus ir žiauraus elgesio modelių vaizdavimo ir agresyvaus bei pavojingo elgesio. Nepriklausomų tyrimų duomenys leidžia daryti išvadą, kad toks pat ryšys sieja ir žiaurumo bei agresijos kupinus videožaidimus ir juos žaidžiančiųjų elgesio pokyčius, aiškesnį polinkį į smurtą. Aišku, veikiausiai neverta stebėtis, kad tyrimuose, kuriuos užsako patys žaidimų gamintojai, šis ryšys apskritai paneigiamas arba parodomas kaip itin minimalus, statistiškai nereikšmingas. Nepaisant to, daugelis tyrimų vis dėlto patvirtina, kad agresija tikrai padidėja, ir visų aiškiausiai jis tampa matomas vaikų elgesyje.
Ar nuolatiniai žaidimai gali tapti priklausomybe?
Ne kiekvienas trumpas prisėdimas prie kompiuterio ar televizoriaus žaidžiant žaidimus yra pavojingas, tačiau jei vaikas prie kompiuterio žaisdamas įvairius žaidimus praleidžia daugiau nei dvi valandas per dieną, jis jau gali būti priskiriamas nuo žaidimų priklausomų asmenų grupei. Amerikos medikų asociacijos duomenimis, JAV net 90 proc. paauglių žaidžia videožaidimus ir maždaug 15 proc. yra nuo jų priklausomi.
Nepaisant to, jog vis dėlto daugiausia valandų prie videožaidimų praleidžiantys žmonės dažniausiai jau yra pilnamečiai, tačiau jų amžiaus vidurkis maždaug 20 metų, o tokio amžiaus jaunuolių psichika iki galo nesusiformavusi, tad ir neigiamas žaidimų poveikis jiems labai stiprus.
Dar 2007 m. Amerikos medikų asociacija, įžvelgdama rimtas problemas, rekomendavo priklausomybę nuo interneto ir videožaidimų formaliai registruoti kaip sveikatos sutrikimą. Nors gydytojai ir nesutiko šiam sutrikimui suteikti priklausomybės statuso teigdami, jog reikia daugiau ir išsamesnių tyrimų, tai nereiškia, kad nėra kitų balsų, įspėjančių apie tai, jog nekalti videožaidimai gali tapti tikra priklausomybe.
Smurtas žaidimuose – ne pramoga
Kalbant apie elgesio pokyčius, kuriuos gali sukelti smurtiniai videožaidimai, tyrėjai nurodo, kad „smurtinių žaidimų atsiradimas yra gana reikšmingai susijęs su žiauraus elgesio pagausėjimu visuomenėje”. 2003 m. atliktas tyrimas taip pat nurodo, jog toks elgesys labiausiai matomas penkiose srityse, nes žiaurūs ir smurtiniai žaidimai skatina agresyvias mintis, jausmus, veiksmus, didina dirglumą bei silpnina paslaugaus, gero elgesio įgūdžius. Tyrėjai savo ruožtu išanalizavo ir pateikė dešimtis realių nemotyvuoto smurto protrūkių pavyzdžių, kai buvo žudomi žmonės. Tarp jų ir pagarsėjusios žmogžudystės universitetuose bei mokyklose, kurių vykdytojai, kaip teigiama, buvo įnikę į smurtinius videožaidimus.
Tyrimai taip pat leidžia daryti išvadą, kad paauglius smurto vaizdavimas videožaidimuose veikia kur kas stipriau nei suaugusiuosius, ir būtent jie yra labiausiai linkę įnikti į žaidimus.
Šiais laikais, labiau nei bet kada anksčiau, smurtas visomis savo apraiškomis tampa glaudžiai susijęs su pramogavimu. Kuo toliau, tuo labiau jis tampa beveik neatsiejama bet kokios pramoginės veiklos dalimi. Bent jau Vakarų visuomenėse agresyvumo ir smurto daugėja, o žiaurios pramogos ir žiaurus elgesys skatina vienas kitą. Šį uždarą smurto ratą puikiai iliustruoja Biblijos žodžiai iš Ezechielio knygos: „Nukalk grandinę, nes kraštas pilnas kruvinų nusiklatimų, o miestas kupinas smurto” (Ez 7, 23).
Ryšys tarp smurtinių videožaidimų ir plintančio agresyvaus elgesio yra toks pat akivaizdus, kaip ir įrodymai, kad pasyvus rūkymas sukelia plaučių vėžį. Tarp vaikų ir paauglių stiprėjantis supratimas, kad vienintelis tinkamas būdas spręsti iškilusius ginčus ir konfliktus, yra agresyvus, brutalus ar net žiaurus elgesys, tai tikras iššūkis mūsų visuomenei.
Akivaizdžių įrodymų pakanka tam, kad įspėtume vieni kitus, ypač vaikų tėvus, būti ypač atidiems paleidžiant savo vaikus į virtualų žaidimų pasaulį. Vėliau gali būti labai sunku juos iš ten prisikviesti. Pritemdytose kambariuose šviečiantys kompiuterių ekranai, prie kurių sėdi mūsų vaikai ir žaidžia kompiuterinius žaidimus, iš tiesų atrodo lyg taikli bet skausminga metafora evangelisto Luko žodžiams: „Kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią” (Lk 1, 79).
Pagal Vision.org parengė Lina Valantiejūtė
