Yra medžiagų, apie kurias girdime nuolat – vitaminas C, geležis, magnis. Tačiau yra ir tokių, kurios lieka šešėlyje, nors jų reikšmė organizmui milžiniška. Vienas iš tokių mikroelementų yra selenas. Apie jį retai galvojame tol, kol organizmas nepradeda siųsti signalų: nuovargio, dažnesnių infekcijų, sutrikusios skydliaukės veiklos, lėtesnio atsistatymo po ligų ar net emocinio išsekimo. Seleno reikia labai mažai, tačiau būtent todėl jo reikšmė dažnai nuvertinama. O moksliniai tyrimai vis dažniau rodo: seleno trūkumas gali būti viena iš „tyliųjų“ priežasčių, kodėl organizmas ilgainiui ima nebesusitvarkyti su apkrova.
Kodėl selenas būtinas žmogaus organizmui?
Selenas yra gyvybiškai svarbus mikroelementas, dalyvaujantis daugiau nei 25 specialių baltymų – vadinamųjų selenoproteinų – veikloje. Šie baltymai atsakingi už ląstelių apsaugą, imuninį atsaką, hormonų balansą ir net genetinės medžiagos stabilumą. Vienas svarbiausių seleno vaidmenų – antioksidacinė apsauga. Jis būtinas fermentui glutationo peroksidazei, kuris saugo ląsteles nuo oksidacinio streso. Oksidacinis stresas – tai procesas, kai laisvieji radikalai pažeidžia ląsteles, spartina senėjimą ir didina lėtinių ligų riziką. Moksliniai tyrimai rodo, kad žmonės, kurių seleno lygis organizme yra per mažas, dažniau patiria uždegiminius procesus, silpnesnį imuninį atsaką ir didesnį nuovargį net be aiškios priežasties.
Selenas ir imunitetas: nematoma, bet labai svarbi grandis
Imuninė sistema be seleno veikia prasčiau. Tyrimai parodė, kad seleno trūkumas mažina T limfocitų aktyvumą – tai ląstelės, kurios atpažįsta ir naikina virusus bei bakterijas. Dar daugiau, kai kuriuose moksliniuose darbuose pastebėta, kad esant seleno trūkumui virusai organizme gali mutuoti ir tapti agresyvesni. Tai reiškia, kad selenas svarbus ne tik tam, ar žmogus „susirgs“, bet ir tam, kaip sunkiai sirgs. Ne veltui mokslininkai seleną sieja su organizmo atsparumu infekcijoms ir greitesniu atsistatymu po ligų.
Kodėl be seleno skydliaukė negali dirbti tinkamai?
Skydliaukė yra vienas iš organų, kuriuose seleno koncentracija didžiausia. Tai nėra atsitiktinumas. Selenas būtinas fermentams, kurie paverčia skydliaukės hormonus į aktyvią formą. Be šio proceso hormonai gali būti gaminami, bet organizmas jų tiesiog „neišnaudoja“.Moksliniai tyrimai rodo, kad seleno trūkumas gali pabloginti skydliaukės veiklą ir būti susijęs su autoimuniniais procesais. Kai kuriuose klinikiniuose tyrimuose nustatyta, kad seleno papildymas sumažino autoantikūnų kiekį ir pagerino savijautą žmonėms, turintiems autoimuninių skydliaukės sutrikimų. Tai viena iš priežasčių, kodėl vis daugiau specialistų skydliaukės problemas vertina neatsiejamai nuo mikroelementų balanso.
Selenas, smegenys ir emocinė pusiausvyra
Mažiau žinomas, bet labai svarbus faktas – selenas dalyvauja nervų sistemos apsaugoje. Tyrimai rodo, kad ilgalaikis seleno trūkumas gali būti siejamas su prastesne pažintine funkcija, dėmesio sutrikimais ir net didesne depresinių būsenų rizika. Kai organizmas nuolat patiria oksidacinį stresą, pirmiausia tai pajunta smegenys. Todėl selenas svarbus ne tik „fizinei“, bet ir emocinei savijautai.
Kodėl Europoje seleno dažnai trūksta?
Seleno kiekis maiste labai priklauso nuo dirvožemio. Europoje, taip pat ir Lietuvoje, dirvožemis yra palyginti skurdus selenu. Tai reiškia, kad net valgant „sveikai“, seleno gali būti gaunama per mažai. Rizika didesnė žmonėms, kurie patiria nuolatinį stresą, dažnai serga, turi virškinimo sutrikimų, skydliaukės problemų arba laikosi labai ribojančių dietų. Tokiais atvejais organizmo poreikis selenui dar labiau išauga.
Kodėl selenas nėra dar viena „madinga“ medžiaga?
Svarbu pabrėžti – selenas nėra stebuklingas papildas. Mokslas aiškiai sako: tiek trūkumas, tiek perteklius gali būti žalingi. Tai mikroelementas, kuriam galioja tikslumo principas. Būtent todėl selenas vertinamas ne kaip greitas sprendimas, o kaip pamatinė organizmo pusiausvyros dalis.
Kodėl verta susimąstyti jau dabar?
Selenas dažnai „pamirštamas“, nes jo trūkumas nepasireiškia staiga. Tačiau ilgainiui organizmas pradeda rodyti signalus: silpnesnį imunitetą, lėtesnį atsistatymą, hormonų disbalansą, nuovargį, kurio nepaaiškina nei miegas, nei poilsis. Ir būtent tada kyla klausimas, kurį vis daugiau žmonių užduoda sau perskaitę mokslinę informaciją: „o gal man tiesiog trūksta seleno?“ Kartais sveikata pradeda gerėti ne nuo sudėtingų sprendimų, o nuo to, kad organizmui pagaliau suteikiama tai, ko jam tyliai trūko.
Kodėl seleno papildai dažnai yra patikimesnė alternatyva nei jo gavimas su maistu?
Nors selenas randamas maisto produktuose, realybėje jo gavimas vien iš mitybos ne visada užtikrina pakankamą ir stabilų kiekį organizme. Viena pagrindinių priežasčių – didžiuliai seleno kiekio svyravimai maiste, kurie priklauso ne nuo paties produkto, o nuo dirvožemio, kuriame jis buvo užaugintas. Moksliniai tyrimai rodo, kad Europoje užauginti augaliniai produktai dažnai turi kelis kartus mažiau seleno nei tie patys produktai regionuose, kur dirvožemis yra turtingas šiuo mikroelementu.
Tai reiškia, kad net valgant „teisingus“ produktus, realiai gaunamas seleno kiekis gali būti per mažas, o kartais – visiškai nenuspėjamas. Gyvūninės kilmės produktai, tokie kaip kiaušiniai, mėsa ar žuvis, taip pat nėra stabilus sprendimas. Juose esantis seleno kiekis priklauso nuo gyvūnų pašaro sudėties. Praktikoje tai reiškia, kad vieną savaitę žmogus gali gauti pakankamai seleno, o kitą – jo suvartoti gerokai per mažai, net nekeičiant mitybos įpročių. Papildai šiuo atžvilgiu turi vieną esminį pranašumą – tikslumą.
Vartojant seleno papildus, žmogus žino, kiek mikroelemento gauna, ir gali palaikyti stabilų jo lygį organizme. Tai ypač svarbu selenui, nes jo poveikis priklauso ne nuo atsitiktinių svyravimų, o nuo pastovaus ir pakankamo kiekio, reikalingo selenoproteinų sintezei. Dar vienas svarbus aspektas – biologinis pasisavinimas.
Kokybiškuose papilduose naudojamos organinės seleno formos, kurios organizmui yra artimos natūralioms maistinėms formoms ir lengviau įtraukiamos į medžiagų apykaitos procesus. Tuo tarpu selenas, gaunamas su maistu, gali būti pasisavinamas prasčiau dėl virškinimo sutrikimų, žarnyno mikrobiotos disbalanso ar kitų individualių veiksnių.
Moksliniai tyrimai taip pat rodo, kad tam tikrose situacijose – esant skydliaukės sutrikimams, dideliam oksidaciniam stresui, dažnoms infekcijoms ar ilgalaikiam nuovargiui – organizmo seleno poreikis padidėja. Tokiais atvejais vien mitybos dažnai nepakanka, net jei ji atrodo subalansuota. Svarbu pabrėžti, kad papildai nėra skirti pakeisti maistą. Jie veikia kaip tikslinė pagalba, kai organizmas negauna pakankamai mikroelementų iš aplinkos.
Seleno atveju ši pagalba ypač reikšminga dėl siauro intervalo tarp trūkumo ir pertekliaus – seleno papildai leidžia išvengti tiek vieno, tiek kito kraštutinumo. Būtent todėl vis daugiau specialistų seleną vertina ne kaip atsitiktinį maistinį elementą, o kaip mikroelementą, kurio kiekis turi būti sąmoningai stebimas. Kai kuriais gyvenimo etapais ar esant tam tikroms būklėms, papildai tampa ne prabanga, o racionaliu sprendimu siekiant palaikyti organizmo pusiausvyrą.
