Nobel biocare

ULTRAVIST-370 (IOPROMIDE), INJEKCINIS/INFUZINIS TIRPALAS 500ML N8, Schering AG Berlin und Bergkam

Ultravistas 370

500 ml 

Nejoninis rentgenokontrastinis preparatas

Svarbi informacija  Prašom perskaityti atidžiai

Sudėtis

Ultravistas 240. 1 ml vandeninio tirpalo yra 0,499 g jopramido. Ultravistas 300. 1 ml vandeninio tirpalo yra 0,623 g jopramido. Ultravistas 370. 1 ml vandeninio tirpalo yra 0,769 g jopramido.

  Ultravistas 240 Ultravistas 300  Ultravistas 370 Jodo koncentracija (mg/ml)  240  300  370 Jodo kiekis (g)  10 ml flakone  2.4  3  – 20 ml flakone  4.8  6  – 30 ml flakone  –  –  11.1 50 ml flakone   12  15  18.5 100 ml flakone  24  30  37 Rentgenokontrastinės medžiagos koncentracija (mg/ml)  499  623  769 Rentgenokontrastinės medžiagos kiekis (g) 10 ml flakone  4.9  6.2  – 20 ml flakone  9.9  12.5  –  30 ml flakone  –  –  23.1 50 ml flakone  24.9  31.2  38.4  100 ml flakone  49,9  62,3  76,9 Klampumas (mPa.s ar cP) 20 laipsn. C temperatūroje  4.8  8.7  20.1 37 laipsn. C temperatūroje  2,8  4,6  9,5 Osmosinis spaudimas 37 laipsn.C temperatūroje (Mpa)  1.22  1.59  2.02  (atm)  12,1  15,7  19,9 Osmosiškumas 37 laipsn.C temperatūroje (osm/kg H2O)  0,48  0,61  0,77

Savybės

Ultravistas yra nejoninė, mažo osmosinio spaudimo rentgenokontrastinė medžiaga, išskiriama pro inkstus. Tiekiama stabilių, tinkamų vartoti įvairios koncentracijos tirpalų pavidalu.

INDIKACIJOS

Ultravistas 240 Rentgeno kontrasto sukėlimas atliekant kompiuterinę tomografiją (KT), skaitmeninė subtrakcinė angiografija (SSA), intraveninė urografija, galūnių flebografija bei kūno ertmių vaizdo tyrimas (pvz., artrografija, histerosalpingografija, fistulografija). Ultravistas 240 tinka ir mielografijai atlikti.

Ultravistas 300 Rentgeno kontrasto sukėlimas atliekant kompiuterinę tomografiją (KT), skaitmeninę subtrakcinę angiografija (SSA), intraveninė urografija, galūnių flebografija, venografija, arteriografija, kūno ertmių vaizdo tyrimas (pvz., artrografija, histerosalpingografija, fistulografija). Ultravistas 300 netinka mielografijai, ventrikulografijai, cisternografijai.

Ultravistas 370 Rentgeno kontrasto sukėlimas atliekant KT, SSA, intraveninė urografija, arteriografija ir ypač angiokardiografija, kūno ertmių vaizdo tyrimas (pvz., artrografija, fistulografija). Ultravistas 370 netinka mielografijai, ventrikulografijai, cisternografijai.

Dozavimas ir vartojimo būdas

* Bendrosios pastabos Rentgenokontrastinį preparatą reikia įtraukti į švirkštą ar flakoną, sujungtą su infuzijos sistema tik prieš pat tyrimą.

Tirpalas pritaikytas tik vienkartiniam vartojimui. Guminį kamštį galima pradurti tik vieną kartą. Guminiam kamščiui pradurti ir rentgeno kontrastą sukeliančiai medžiagai ištraukti rekomenduojama naudoti ne storesnes nei 18G skersmens kaniules ilgu smaigaliu (ypač tinka specialiai tirpalui ištraukti skirtos kaniulės su šonine anga, pvz,. Nocore-Admix tipo kaniulės).

Rentgeno kontrastą sukeliančios medžiagos kiekį, likusį po vieno tyrimo, būtina sunaikinti.

Ligonis tirtis turi atvykti nevalgęs, jo elektrolitų ir vandens pusiausvyra turi būti normali.Tai ypač svarbu tiriant pacientus, kurie yra linkę šiems sutrikimams.

Jei atliekama pilvo srities angiografija ar urografija, daugiau diagnostinės informacijos gaunama, jei žarnynas yra ištuštintas (pašalintos fekalijos ir dujos). Dvi dienas prieš tyrimą pacientas turėtų nevalgyti dujų gamybą skatinančio maisto, ypač žirnių, pupų, lęšių, salotų, vaisių, juodos šviežios duonos ir visų rūšių nevirtų daržovių. Dieną prieš tyrimą nuo 6 val. vakaro pacientas turi nevalgyti, vakare jam reikėtų vartoti laisvinamųjų preparatų.

Kūdikiams ir ikimokyklinio amžiaus vaikams prieš tyrimą ilgai nevalgyti ir vartoti laisvinamųjų medikamentų draudžiama.

Pastebėta, kad paciento susijaudinimas, neramumas ar skausmas gali sukelti rentgenokontrastinės medžiagos šalutinį poveikį ar pasunkinti organizmo reakcijas, kilusias dėl šio preparato pavartojimo. Tokiais atvejais pacientą reikia nuraminti ar vartoti tinkamų medikamentų.

Taip pat pastebėta, kad pašildytas iki kūno temperatūros rentgenokontrastinis peparatas geriau toleruojamas. Jei tik įmanoma, jo reikėtų suleisti pacientui gulint. Po injekcijos ligonį būtina stebėti ne trumpiau kaip pusę valandos, nes yra žinoma, jog dauguma šalutinio poveikio reakcijų įvyksta šiuo laikotarpiu. Viena nejonininių rentgenokontrastininių medžiagų medžiagų savybė yra ta, kad jos labai nežymiai veikia į normalias organizmo fiziologines funkcijas. Iš kitos pusės, joninės rentgenokontrastinės priemonės, kuriose yra jodo, slopina kraujo krešėjimą in vitro labiau nei nejoninės. Todėl rentgenokontrastinės medžiagos esančios švirkšte ar kateteryje, kontaktas su krauju turi būti kuo trumpesnis. Be to, angiografiją reikia atlikti labai skrupulingai, dažnai praplauti kateterį  fiziologiniu tirpalu (jei reikia, į jį pridedant heparino), taip sumažinant tromboembolinių komplikacijų riziką.

* Intraveninė urografija Dozės suaugusiems žmonėms

Suaugusiems žmonėms rekomenduojama suleisti ne mažiau  kaip 1 ml/kg kūno svorio ultravisto 300, 0,8 ml/kg kūno svorio ultravisto 370 arba 1,3 ml/kg kūno svorio ultravisto 240. Suleidus šias dozes, gerai kontrastuojami šlapimtakiai. Tam tikrais atvejais dozę galima didinti.

Dozės vaikams

Tiriant naujagimio inkstus, dėl fiziologinės hipostenurijos (dėl nesubrendusių nefronų), reikia santykinai didesnio rentgenokontrastinės medžiagos kiekio. Pvz., švirkščiant ultravisto 300:

Naujagimiams dozė yra 1,2 g I/kg kūno svorio, t.y. 4 ml/kg kūno svorio ultravisto 300. Kūdikiams dozė yra 1 g I/kg kūno svorio, t.y. apie 3 ml/kg kūno svorio ultravisto 300. Ikimokyklinio amžiaus vaikams – 0,5 g I/kg kūno svorio, t.y. 1,5 ml/kg kūno svorio ultravisto 300.

Nuotraukų darymo laikas Jei vadovaujamasi aukščiau pateiktomis dozėmis ir ultravisto 300 ar ultravisto 370 sušvirkščiama 1-2 min. (3-5 min., jei vartojama ultravisto 240), inkstų parenchima gerai kontrastuoja praėjus 3-5 minutėms (5-10 min. suleidus ultravisto 240), o inksto geldelė ir šlapimtakiai – praėjus 8-15 minučių (15-20 min. suleidus ultravisto 240) po injekcijos pradžios. Kuo jaunesnis pacientas, tuo anksčiau daroma nuotrauka, ir atvirkščiai – kuo vyresnis, tuo vėliau.

Kūdikiams ir ikimokyklinio amžiaus vaikams pirmąją nuotrauką siūloma padaryti praėjus 2 min. po rentgenokontrastinės medžiagos injekcijos.

Jei kontrastavimas nepakankamas, atliekamos vėlyvesnės nuotraukos.

* Kompiuterinė tomografija (KT) Galvos smegenų KT Rekomenduojama vartoti 1,5-2,5 ml/kg kūno svorio ultravisto 240, 1-2 ml/kg kūno svorio ultravisto 300 ar 1-1,5 ml/kg kūno svorio ultravisto 370 dozę.

Viso kūno KT Atliekant tyrimą kompiuterine tomografija, injekuojamas rentgeno kontrastą sukeliančio preparato kiekis priklauso nuo tiriamų organų, klinikinių tikslų ir labiausiai nuo aparato nuskaitymo ir vaizdo rekonstrukcijos laiko. Naudojant lėtai veikiančius aparatus, preparatą rekomenduojama švirkšti lėtai, o naudojant greitai veikiančius – vienkartine injekcija.

* Angiografija Preparato dozė priklauso nuo ligonio amžiaus, kūno svorio, minutinio širdies tūrio ir bendrosios būklės, klinikinių tikslų, tyrimo metodikos ir tiriamos kūno vietos kraujagyslinio tinklo tūrio.

Rekomenduojamos dozės

Cerebrinei angiografijai Aortos lanko angiografijai – 50-80 ml ultravisto 300 Retrogradinei  miego arterijos angiografijai – 30-40 ml ultravisto 300 Selektyviai angiografijai – 6-15 ml ultravisto 300

Torakalinei aortografijai – 50-80 ml ultravisto 300 Pilvo srities aortografijai – 40-60 ml ultravisto 300

Viršutinių galūnių angiografijai Arteriografijai – 8-12 ml ultravisto 300 Venografijai – 50-60 ml ultravisto 240 arba 15-30 ml ultravisto 300

Apatinių galūnių angiografijai Arteriografijai -20-30 ml ultravisto 300 Venografijai – 50-80 ml ultravisto 240 arba 30-60 ml ultravisto 300

Angiokardiografijai Selektyvi, širdies kamerų – 40-60 ml ultravisto 370 Širdies vainikinių kraujagyslių – 5-8 ml ultravisto 370

* Intraveninė SSA 30-60 ml ultravisto 300 ar ultravisto 370 vienkartinė intraveninė injekcija (leidžiant į alkūninę veną srovės greitis yra 8-12 ml/s, į tuščiąją veną – 10-20 ml/s) rekomenduojama tada, kai reikia gauti kokybišką stambių kraujagyslių, plautinių arterijų, taip pat galvos, kaklo, inkstų ir galūnių arterijų vaizdą. Venose pasiliekančio rentgenokontrastinio preparato kontakto su kraujagyslių sienelėmis laiką galima sumažinti po injekcijos iš karto vienkartinai sušvirkščiant 20-40 ml izotoninio natrio chlorido  tirpalo.

* Intraarterinė SSA Intraarterinei skaitmeninei subtrakcinei angiografijai, palyginti su intravenine, reikia mažesnės jodo koncentracijos ir mažesnio rentgeno kontrastą sukeliančio preparato kiekio. Kuo selektyvesnė atliekama angiografija, tuo mažesnė gali būti injekuojamo preparato dozė. Todėl šis metodas rekomenduojamas ligoniams, kuriems yra inkstų funkcijos nepakankamumas. Atliekant intraarterinę SSA, galima mažinti injekuojamo preparato kiekį,  koncentraciją bei sušvirkštimo greitį, rekomenduojamus įprastinei angiografijai.

* Mielografija Žemiau išvardytiems tyrimams atlikti pakanka 8-12,5 ml ultravisto 240.

* Lumbalinė mielografija, apimanti pailgąsias smegenis. * Lumbalinė ir apatinė torakalinė mielografija. * Torakalinė ir cervikalinė mielografija.

Rentgeno kontrastą sukeliančio preparato kiekis priklauso nuo rentgeno aparatūros. Jei ja galima padaryti visų reikiamų projekcijų nuotraukas nejudinant paciento bei sušvirkšti preparato  kontroliuojant fluoroskopu, tada pakanka ma˛esnio rentgenokontrastinio preparato kiekio.

Nerekomenduojama viršyti bendrą 3 g jodo dozę mielografijos metu (pvz., 12,5 ml tirpalo, kuriame yra 240 mg jodo viename ml).

Dėmesio

Kuo labiau pacientas juda ar įsitempia po injekcijos, tuo greičiau rentgenokontrastinis preparatas maišosi su gretimų audinių skysčiu ir krauju (kas nėra tyrimo objektas šiuo atveju), todėl greičiau nei paprastai sumažėja rentgenokontrastinio preparato tankumas.

KONTRAINDIKACIJOS

Preparato vartoti draudžiama, jei pacientui yra kliniškai ryškus hipertiroidizmas.

Histerosalpingografiją atlikti draudžiama, jei dubens ertmėje yra ūminis uždegimas, taip pat jei moteris nėščia.

Bendrosios pastabos

Preparato injekcijos naudos ir rizikos santykį reikia numatyti ypač atidžiai, jei paciento jautrumas rentgeno kontrastą sukeliančioms medžiagoms, kuriose yra jodo, padidėjęs, labai sutrikusi kepenų ar inkstų funkcija, yra širdies-kraujagyslių nepakankamumas, plaučių emfizema, sunki bendra būklė, ryški galvos smegenų kraujagyslių aterosklerozė, medikamentais gydomas cukrinis diabetas, piramidinė simptomatika, slaptasis hipertiroidizmas, neryški ar vidutinio laipsnio mazginė struma ir išplitusi mielominė liga.

Pastebėta, kad alergiškiems pacientams dažniau gali pasireikšti padidėjusio jautrumo reakcija. Tokiais atvejais kai kurie specialistai antihistamininių preparatų ir (arba) gliukokortikoidų skiria profilaktikai, tačiau reikia nepamiršti, jog rentgenokontrastinio preparato ir šių medikamentų maišyti viename inde negalima.

Sunkesnės padidėjusio jautrumo reakcijos dažnesnės pacientams, kurie vartoja beta blokatorių.

Pacientams, sergantiems išplitusia mielomine liga, medikamentais gydoma cukralige, poliurija, oligurija ir podagra, taip pat kūdikiams, ikimokyklinio amžiaus vaikams ir suaugusiems žmonėms, kurių bendroji būklė labai sunki, prieš mažo osmosiškumo rentgenokontrastinių medžiagų vartojimą negalima riboti skysčių.

Ligoniams, sergantiems feochromocitoma, dėl galimų kraujotakos krizių, prieš rentgenokontrastinio preparato vartojimą rekomenduojama vartoti alfa receptorių blokatorių.

Į kraujagyslę suleidus rentgeno kontrastą sukeliančio preparato, kuriame yra jodo, nuslopinamas skydliaukės pajėgumas kaupti radioaktyvųjį jodą dvi savaites, o kai kuriems pacientams – dar ilgiau.

Jeigu yra diabetinė nefropatija, rentgenokontrastinis preparatas gali sukelti inkstų funkcijos nepakankamumą. Tai gali sukelti laktatacidozę pacientams, vartojantiems biguanidų, todėl jiems vartoti biguanidų, likus 48 valandoms iki tyrimo, negalima, o po tyrimo jų gerti galima tik tada, kai inkstų funkcija sunormalėja.

Ligoniams, gydytiems interleukinu, dažniau pasireiškia vėlyvosios alerginės reakcijos: karščiavimas, išbėrimas, požymiai, panašūs į gripą, sąnarių skausmas, niežulys.

Kad nejoniniai rentgenokontrastiniai preparatai neturi jokios įtakos nėščioms pacientėms, iki šiol galutinai neįrodyta. Kiekvienu atveju, jei tik įmanoma, reikėtų vengti rentgenologinių tyrimų nėštumo metu. Prieš nėščios moters tyrimą rentgenu ir rentgeno kontrastą sukeliančio preparato vartojimą ar nevartojimą reikia labai tiksliai numatyti šio tyrimo naudos ir žalos santykį.

Mielografija Traukulių sindromas yra laikomas santykine kontraindikacija rentgeno kontrastą sukeliančio preparato injekavimui į smegenų dangalų ertmes. Jei po detalaus įvertinimo visgi nusprendžiama atlikti šį tyrimą, reikiami medikamentai ir įranga, naudojama traukuliams slopinti, turi būti laikoma parengta (žr. „Šalutinis poveikis”).

Vartojant neuroleptikų ir antidepresantų, gali sumažėti traukulių sukėlimo slenkstis, todėl 48 val. iki tyrimo šių vaistų vartoti negalima. Dėl tos pačios priežasties nevartotini ir alkoholis bei narkotikai.

Šalutinis poveikis

* Injekcijos į kraujagysles Šalutinis poveikis, suleidus į kraujagyslę nejoninio rentgeno kontrastą sukeliančio preparato, kuriame yra jodo, dažniausiai būna lengvas ar vidutinio sunkumo ir trunka neilgai, be to pasitaiko rečiau, nei suleidus joninio rentgenokontrastinio preparato.  Tačiau būta ir sunkių, gyvybei pavojingų reakcijų ir net mirties atvejų.

Sušvirkštus preparato į kraujagyslę, dažniausiai pasireiškia pykinimas, vėmimas, eritema, skausmas ir šilumos pojūtis. Subjektyvius pojūčius, pvz., šilumos jutimą ar pykinimą, galima greitai susilpninti sulėtinus injekcijos greitį ar ją trumpam nutraukus.

Gali pasireikšti ir kitokie simptomai: drebulys, šaltkrėtis, prakaitavimas, galvos skausmas, svaigimas, išbalimas, silpnumas, perštėjimas ryklėje ir oro trūkumas, dusulys, kraujospūdžio padidėjimas ar mažėjimas, niežulys, dilgėlinė ar kitoks odos išbėrimas, patinimas, lokalūs traukuliai, tremoras, čiaudėjimas ir ašarojimas. Šios reakcijos, galinčios atsirasti nepriklausomai nuo pavartoto preparato kiekio ir vartojimo būdo, gali būti pirmieji beprasidedančio šoko simptomai. Tokiais atvejais rentgeno kontrastą sukeliančios medžiagos injekciją būtina nedelsiant nutraukti ir prireikus skirti specialių vaistų (geriausiai – infuzuoti venine infuzine sistema). Todėl rentgenokontrastinė preparatų rekomenduojama leisti lanksčia nuolatine kaniule (kateteriu). Kad būtų galima skubiai suteikti reikiamą pagalbą, būtina turėti paruoštų  tinkamų medikamentų, endotrachėjinį vamzdelį, ventiliavimo prietaisą (žr.  „Šalutinių reakcijų, kilusių dėl rentgeno kontrastą sukeliančios medžiagos vartojimo, gydymo rekomendacijos”). Remiantis patirtimi aišku, jog alergiškiems pacientams daug dažniau galimos padidėjusio jautrumo reakcijos.

Sunkios reakcijos, kada gydyti reikia nedelsiant, gali pasireikšti ir discirkuliatoriniais sutrikimais, po kurio atsiranda periferinė vazodilatacija ir krinta kraujospūdis, refleksinė tachikardija, kvėpavimo sutrikimas, sujaudinimas, sąmonės sutrikimas ir cianozė bei galimai po to prasidedantis sąmonės praradimas.

Suleidus rentgenokontrastinės medžiagos į audinius greta kraujagyslės, sunkus šalutinis poveikis audiniams pasireiškia retai.

Žinoma, jog atliekant galvos smegenų kraujagyslių angiografiją ar kitas procedūras, kai didelės koncentracijos rentgenokontrastinė medžiaga su arteriniu krauju pasiekia smegenis, gali atsirasti šių neurologinių komplikaciją: koma, trumpalaikis sąmonės sutrikimas ir mieguistumas, trumpalaikę parezę, regos sutrikimas, veido raumenų silpnumas, epilepsijos priepuoliai (pastarieji dažniausiai epileptikams ar ligoniams, kuriems yra židininių galvos smegenų pažeidimų). Labai retai epilepsijos priepuoliai tokiems pacientams kildavo  sušvirkštus rentgeno kontrastą sukeliančio preparato į veną.

Retai gali pasireikšti laikinas inkstų nepakankamumas.

Kartais gali kilti vėlyvosios nepageidaujamos reakcijos.

* Injekcijos į subarachnoidinį tarpą Dažniausiai gali pasitaikyti šie subjektyvūs nusiskundimai: galvos skausmas, pykinimas ir vėmimas. Nustatyta, kad šios reakcijos gali kilti dėl spaudimo subarachnoidiniame tarpe sumažėjimo, atliekant lumbalinę punkciją; todėl rekomenduojama nuleisti tik tiek likvoro, kiek planuojama suleisti rentgenokontrastinio preparato. Jei preparato suleista daugiau, nei nuleista skysčio, subarachnoidiniame tarpe spaudimas nepadidėja.

Gali pasireikšti stiprūs galvos skausmai, nepraeinantys kelias dienas. Kai rentgeno kontrastą sukelianti medžiaga pasiekia pamato cisternų lygį, galimų traukulių pavojaus profilaktikai į raumenis rekomenduojama suleisti 0,2 g fenobarbitalio. Jei traukuliai visgi prasidėjo, lėtai į veną švirkščiama 10 mg diazepamo, o po traukulių  pabaigos praėjus 20-30 min. – į raumenis injekuojama (jei tik nebuvo suleista anksčiau profilaktikai) 0,2 g fenobarbitalio, kad traukuliai vėl neprasidėtų. Pasireiškus pradiniams hiperrefleksijos ar raumenų fibriliacijos požymiams, rekomenduojama skirti diazepamo, kad traukuliai neprasidėtų. Preparatas daugiausiai švirkščiamas į veną, nes veikti pradeda labai greitai.

Lengviems šalutiniams efektams priklauso mieguistumas, nugaros, pakaušio ar galūnių skausmo atsiradimas ar jo sustiprėjimas. Kartais gali pasireikšti praeinantys sąmonės sutrikimai, atsirasti haliucinacijų ar praeinančių nespecifinių EEG pakitimų. Praėjus 2-6 val. po injekcijos, kartais nedaug padidėja raumenų tonusas, prasideda parezė ir parestezija. Jei galvą skauda labai stipriai, rekomenduojama į raumenis suleisti 0,2 g fenobarbitalio.

Atliekant mielografiją ir suleidus vandenyje tirpių nejoninių rentgenokontrastinių  medžiagų, labai retai gali pasitaikyti aseptinis meningitas su karščiavimu, sprando raumenų rigidiškumu, galvos skausmu ir smegenų skystyje padidėjusiu ląstelių skaičiumi. Simptomai paprastai pranykdavo per savaitę.

Jei laikomasi ultravisto 240 dozavimo rekomendacijų (žr. aukščiau), sunkus šalutinis poveikis pasireiškia labai retai.

Šalutinių reakcijų, kilusių dėl rentgenokontrastinės medžiagos vartojimo, gydymo rekomendacijos

Labai svarbu turėti paruoštų medikamentų ir prietaisų, skirtų komplikacijoms, kilusioms dėl rentgeno kontrastą sukeliančios medžiagos vartojimo, gydyti, be to, žinoti, kaip tai daryti.

Rekomenduojamos toliau nurodytos procedūros:

1. Iš karto 500 mg (jaunesniems kaip 4 metų vaikams – 250 mg) per 2-3 min. į veną injekuoti didelės koncentracijos vandenyje tirpaus gliukokortikoido, pvz., 6-alfa metilprednizolono hemisukcinato. Jei būklė sunki – dozę didinti ir vartoti 30 mg/kg kūno svorio per 3-5 min. (pvz., apytiksliai 2000 mg suleisti 70 kg sveriančiam ligoniui).

Venoje nuolat laikyti kaniulę ar kateterį, kad būtų galima atlikti intraveninę infuziją ar injekciją. Kai kurie gydytojai dar prieš gliukokortikoido vartojimą ar jo metu sunormalina skysčio tūrį (žr. „Kraujotakos nepakankamumas ir šokas”).

2. Duoti kvėpuoti deguonies (jei reikia naudoti hiperbarinę oksigenaciją).

Tolesni veiksmai priklauso nuo paciento būklės ir simptomų. Tokios dozės geriausiai tinka suaugusiems žmonėms, o vaikams jas reikia atitinkamai sumažinti (priklausomai nuo amžiaus).

* Jei pasireiškia kraujotakos nepakankamumas ir šokas, pacientą būtina iš karto paguldyti į Trendelenburgo padėtį (galva žemyn, rankos ir kojos aukštyn). Į veną lėtai švirkšti periferinių vazopresorių, netekto kraujo tūrį atstatyti vartojant kraujo pakaitalų. Po to leisti noradrenalino, kurio dozė – 5 mg/500 ml skysčio, pvz., izotoninio natrio chlorido tirpalo (priklausomai nuo prasidėjusio šalutinio poveikio, reikia apie 10-20 lašų per min.). Būtina nuolat sekti paciento pulsą ir kraujospūdį.

* Jei stoja širdis (pasireiškia asistolija), reikia energingai spustelėti krūtinės ląstą (vidurinę krūtinkaulio dalį), jei nepadeda – iš karto daryti išorinį širdies masažą (daryti kartotinius krūtinės ląstos paspaudimus) ir dirbtinį kvėpavimą (burna į burną, hiperbarinė oksigenacija, jei įmanoma – atlikti endotrachėjinę intubaciją). Į širdį švirkšti 0,5 mg orciprenalino, įstatyti širdies ritmo stimuliatorių. Atsinaujinus savaiminiams, bet silpniems širdies susitraukimams – į veną injekuoti 0,5-1 g kalcio gliukonato (5-10 ml 10( tirpalo). Pacientams,  vartojantiems širdį veikiančių glikozidų, kalcio preparatų reikia švirkšti atsargiai.

* Jei pasireiškia skilvelių virpėjimas, būtina iš karto daryti išorinį širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą. Širdies defibriliatoriumi atlikti defibriliaciją, jei reikia – kartoti. Jei šios priemonės nepadeda arba nėra galimybės defibriliuoti – injekuoti 0,5 mg prokainamido į širdį. Prasidėjus skilvelių virpėjimui ar sustojus širdžiai, visada būna hipokseminė acidozė, todėl į veną būtina leisti natrio bikarbonato tirpalo, pvz., 50 ml 8,4( tirpalo kas 5-10 min. Reikia nuolat tirti kraujo pH.

* Atsiradus  plaučių  edemai, reikia atlikti flebostazę, naudojant kraujospūdžio  manometro manžetes. Suaugusiems žmonėms kartais galima atlikti ir flebotomiją. Reikia sušvirkšti greitai veikiančio diuretiko, o suaugusiems žmonėms  –  dar ir atlikti 100 ml 40( gliukozės tirpalo infuziją, kuri sukelia osmodiurezę. Jei pacientas dar nevartojo širdį veikiančių glikozidų, suaugusiems žmonėms injekcija į veną atlikti greitą įsotinimą, suleidžiant tinkamo preparato, pvz., 0,125-0,25 mg strofantino (jei yra mitralinio vožtuvo stenozė, būtinas atargumas(). Pacientams, kuriems nėra šoko, atlikti hiperbarinę oksigenaciją.

* Jei atsiranda neurologinių simptomų, sujaudinimui šalinti reikia į raumenis ar  lėtai į veną suleisti trankviliantų (pvz., diazepamo), jei sujaudinimas stiprus – skirti neuroleptikų, kuriuos galima vartoti su prometazinu, kurio 50 mg sušvirkščiama į raumenis. Jei atsiranda organinės kilmės traukulių, į raumenis galima suleisti 0,2-0,4 g fenobarbitalio, prasidėjus epileptiniam statusui – į veną švirkšti trumpai veikiančių anestetikų.

* Gali prasidėti alerginė reakcija. Jei pasireiškia sunki dilgėlinė, be gliukokortikoidų reikia injekuoti antihistamininių medikamentų, jei įmanoma, kartu su kalcio preparatais (pacientams, vartojantiems širdį veikiančių glikozidų, injekuojant kalcio preparatus, būtinas atsargumas). Prasidėjus dusulio priepuoliui, į veną reikia labai lėtai suleisti teofilino grupės preparato, o prireikus – labai lėtai į veną dar ir 0,5 mg orciprenalino. Atsiradus gerklų edemai, į veną būtina lėtai švirkšti antihistamini nio preparato (pvz., 50 mg prometazino). Jei viršutinių kvėpavimo takų obstrukcija neišnyksta, gali tekti atlikti tracheotomiją.

PAKUOTĖ

Ultravistas 370 tiekiamas flakonais, kuriuose yra 500 ml tirpalo.

Preparatą reikia laikyti tinkamai ir vaikams neprieinamoje vietoje