tirpiosios tabletės 10 vnt.
Kiekvienoje tabletėje yra po 150 mg ranitidino hidrochlorido.
Zantac tabletės vartojamos: gydant dvylikapirštės žarnos opas (taip pat susijusias su Helicobacter pylori) ir gerybines skrandžio opas, tarp jų atsiradusias vartojant nesteroidinius priešuždegiminius vaistus, refliuksezofagitą, pooperacines opas, Zollinger-Ellison sindromą, esant lėtinei epizodinei dispepsijai, taip pat, kai reikia sumažinti druskos rūgšties sekreciją skrandyje: kraujavimo iš stresinių virškinamojo trakto opų sunkiai sergantiems ligoniams profilaktikai, pasikartojančio kraujavimo iš peptinių opų profilaktikai, prieš bendrą anesteziją ligoniams su rūgšties aspiracijos rizika (Mendelsono sindromas), ypač moterims gimdymo metu, ligoniams vartojant nesteroidinius priešuždegiminius vaistus. Esant reikalui, galima vartoti Zantac injekcijomis (žiūr. „Zantac injekcijoms” vartojimo instrukciją).
SUAUGUSIEMS esant dvylikapirštės žarnos opaligei ar gerybinėms skrandžio opoms vartojama Zantac įprastinė dozė – 150 mg 2 kartus per dieną (ryte ir vakare) arba 300 mg nakčiai. Opos paprastai užgyja per 4 savaites, lėčiau gyjančios – per 8 savaites. Recidyvų profilaktikai skiriama palaikomoji dozė po 150 mg nakčiai, o rkantiems – po 300 mg nakčiai. Esant opai dėl nesteroidinių priešuždegiminių vaistų vartojimo skiriama įprastinė Zantac dozė. Gydymas paprastai užtrunka 8-12 savaičių. Jei ligoniai nuolat vartoja nesteroidinius priešuždegiminius vaistus, skiriama Zantac po 150 mg 2 kartus per dieną. Esant dvylikapirštės žarnos opaligei , susijusiai su Helicobacter pylori, skiriama įprastinė Zantac dozė (150 mg 2 kartus per dieną arba 300 mg nakčiai) kartu su amoksicilinu 750 mg 3 kartus per dieną ir metronidazoliu 500 mg 3 kartus per dieną 2 savaites. Po to tęsiamas gydymas vien Zantac tabletėmis dar 2 savaites. Toks gydymo režimas žymiai sumažina dvylikapirštės žarnos opos recidyvų skaičių. Pooperacinėms opoms gydyti skiriama įprastinė Zantac dozė. Refluksezofagitui gydyti skiriama įprastinė Zantac dozė 8-12 savaičių, o esant vidutinio sunkumo ir sunkios eigos refluksezofagitui – 150 mg 4 kartus per dieną 12 savaičių. Recidyvų profilaktikai Zantac 150 mg 2 kartus per dieną galima vartoti ilgą laiką. Zollinger-Ellison sindromo atveju pradinė dozė yra 150 mg 3 kartus per dieną, o esant reikalui ši dozė didinama. Dozės iki 6 gramų parai buvo gerai toleruojamos. Chroninės epizodinės dispersijos gydymui vartojama Zantac po 150 mg 2 kartus per dieną. Kraujavimo iš stresinių arba peptinių opų profilaktikai skiriama po 150 mg 2 kartus per dieną po to kai ligoniai pradeda valgyti (pradžioje skiriama Zantac injekcijomis). Esant Mendelsono sindromo pavojui skiriama Zantac 150 mg 2 valandas prieš narkozę ir tokia pat dozė jos išvakarėse. Galima vartoti ir Zantac injekcijomis. Gimdymo metu vartojama po 150 mg kas 6 valandas. Jeigu reikalinga bendra anestezija, rekomenduojama papildomai skirti antacidinio preparato (pvz.: natrio citrato). Zantac vartojimo nereikia derinti su valgiu. VAIKAMS, sergantiems peptine opa, rekomenduojama Zantac skirti nuo 2 mg/kg iki 4 mg/kg 2 kartus per dieną, bet ne daugiau kaip 300 mg parai. INKSTŲ NEPAKANKAMUMAS. Ranitidino koncentracija kraujo plazmoje padidėja, kai yra žymus inkstų funkcijos nepakankamumas (kreatinino klirensas mažiau kaip 50 ml/min). Šiems ligoniams rekomenduojama Zantac skirti po 150 mg nakčiai. Ligoniams, kuriems taikoma ambulatorinė peritoninė dializė arba hemodializė, reikia vartoti po 150 mg Zantac iš karto po procedūros.
KONTRAINDIKACIJOS. Padidėjęs jautrumas bet kuriam preparato komponentui. GALIMOS KOMPLIKACIJOS. Gydant H2 receptorių antagonistais maskuojami skrandžio vėžio simptomai, todėl liga gali bti diagnozuota pavėluotai. Dėl šios priežasties vidutinio ir pagyvenusio amžiaus ligoniai su skrandžio opa arba kuriems naujai atsirado ar pasikeitė buvę dispepsijos simptomai, prieš pradedant gydymą Zantac, turi bti ištirti dėl piktybinio proceso. Reikia nuolat stebėti ligonius, ypač vyresnio amžiaus, kurie vartoja nesteroidinius priešuždegiminius vaistus kartu su ranitidinu arba turėjusius peptinę opą. Atsargiai skirti esant sunkiam inkstų funkcijos nepakankamumui. Ligoniai, turėję mią porfiriją, neturėtų vartoti ranitidino, nes manoma, kad ranitidinas gali išprovokuoti porfirininius priepuolius. Zantac praeina pro placentą, tačiau terapinės dozės, paskirtos gimdymo metu arba prieš Cezario pjvį, neturėjo nepageidaujamo poveikio gimdymui ar vėlesniam naujagimių vystymuisi. Zantac išsiskiria su motinos pienu. Nėštumo metu ir maitinant kūdikį krūtimi Zantac, kaip ir kitus vaistus, galima vartoti tik esant būtinybei.
Žemiau pateikti nepageidaujami efektai buvo aprašyti kaip atsitiktiniai klinikinių studijų metu, tačiau neįrodyta, kad juos sukėlė btent Zantac. Vartojant Zantac trumpam gali pakisti kepenų funkcinių tyrimų duomenys. Keli ligoniai susirgo hepatitu (su gelta arba be jos). Šie pakitimai buvo grįžtami. Aprašyti keli maus pankreatito atvejai. Retai pasitaikė leukopenija ar trombocitopenija (šie pakitimai dažniausiai buvo grįžtami), agranuliocitozė ar pancitopenija (kartais su kaulų čiulpų hipoplazija ar aplazija). Alerginės reakcijos (dilgėlinė, angioneurozinė edema, odos bėrimas, karščiavimas, bronchospazmas, hipotenzija, anafilaksinis šokas) pasitaikė retai. Kaip ir vartojant kitus H2 receptorių antagonistus, buvo reti bradikardijos ir atrioventrikulinės blokados atvejai. Nedaugeliui ligonių skaudėjo (kartais labai stipriai) ir svaigo galva. Aprašyti reti grįžtami psichikos sutrikimų, depresijų ir haliucinacijų atvejai, dažniausiai pagyvenusiems ir sunkiai sergantiems ligoniams. Minimi keli laikinai pablogėjusio regėjimo atvejai, greičiausiai dėl akomodacijos sutrikimų. Odos bėrimas, tame tarpe ir eritema multiforme, pasitaikė retai. Kliniškai reikšmingo poveikio į endokrininių ir lytinių liaukų funkciją nepastebėta. Keliems vyrams, vartojant Zantac, buvo krūties liaukų pabrinkimas ir(arba) diskomforto jausmas. Tęsiant gydymą, minėti simtomai išnyko.
Zantac veikimas yra labai specifinis, todėl nebūna žymesnių problemų jį perdozavus. Esant reikalui galima taikyti simptominę arba palaikomąją terapiją. Vaistą galima pašalinti atliekant hemodializę.
Zantac tabletes laikyti ne aukštesnėje kaip 30 laipsnių C temperatūroje.
Zantac neslopina kepenų citochromo P450 oksigenazės aktyvumo, todėl nesikeičia vaistų, kuriuos ardo šis fermentas, metabolizmas. Tokiems vaistams priklauso: varfarinas, diazepamas, lidokainas, fenitoinas (difeninas), propranololis, teofilinas ir kt. Zantac nesąveikauja su amoksicilinu ir metronidazoliu. Kartu su ranitidinu skiriant dideles sukralfato dozes (2 g) sulėtėja ranitidino absorbcija. To nebus, jei vartojant šiuos vaistus daromos 2 valandų pertraukos.
Ranitidinas yra mažai metabolizuojamas. Didžioji vaisto dalis šalinama tubulinės sekrecijos bdu. Eliminacijos pusperiodis – vidutiniškai 2 valandos. Studijos su 3H-ranitidinu parodė, kad 93% intraveninės dozės pasišalina su šlapimu ir 5% su išmatom, o skiriant ranitidiną per os, 76% pasišalina su šlapimu ir 26% – su išmatom. Šlapimo analizė pirmų 24 ekskrecijos valandų laikotarpyje parodė, kad 70% intraveninės dozės ir 35% dozės per os pasišalina nemetabolizuoti. Skiriant ranitidiną per os ir intraveniškai, jo metabolizmas panašus; apie 6% visos dozės pasišalina su šlapimu kaip azoto oksidas, 2% kaip sieros oksidas, 2% kaip diesmetilranitidinas ir 2% kaip furoinės rūgšties analogai. Zantac gali vartoti ligoniai po inkstų transplantacijos.
