Kleptomanija – periodiškai ir labai netikėtai kylantis nenugalimas potraukis pasisavinti svetimą, visiškai nereikalingą daiktą. Pasak psichoterapeuto Remigijaus Juškėno, net tarp žymių politikų, aktorių ir muzikos atlikėjų pasitaiko sergančiųjų kleptomanija, tai yra kleptomanų.
Psichoterapeutas Remigijus Juškėnas mano, kad su kleptomanais reikia bendrauti kaip su normaliais žmonėmis, o kad parodytų pasitikėjimą, trumpam savo kabinete net palieka juos vienus. Liguistas potraukis vogti, kaip ir polinkis į azartinius lošimus, potraukis padeginėti ar rautis plaukus, priskiriamas prie impulsyvių potraukių. Nors žmogus ir suvokia savo poelgio absurdiškumą, jam atsispirti nepajėgia.
Kleptomanai vagia darbovietėse, parduotuvėse, svečiuose, tačiau ne dėl materialinės naudos – svarbiau pats procesas. Vogtus daiktus jie dažniausiai paslepia namie, išdalija arba išmeta. Pamačiusiam patinkantį daiktą kleptomanui kyla toks didelis noras jį paimti, kad nebegali galvoti apie nieką kitą. Kai daiktas atsiranda jo rankose, įtampa atslūgsta. Po kurio laiko ima graužti sąžinė, tačiau pavogtą daiktą šeimininkui kleptomanai grąžina labai retai. Yra kleptomanų, vagiančių viską, yra ir specializuotų – ieškančiųjų tik vienos rūšies daiktų, pavyzdžiui, rašiklių.
Kleptomanija yra įgytas dalykas ir dažniausiai tas potraukis atsiranda vaikystėje: vaikas darželyje ar kieme pradeda vogti įvairius niekučius: blizgučius, kubelius, pieštukus, o tėvams meluoja, kad juos rado, pasiskolino ar gavo dovanų. Paskui daiktai konkretėja – kleptomanai vagia ir smulkmenas, ir brangius daiktus – pinigines, mobiliuosius telefonus, papuošalus. Remigijus Juškėnas prisiminė, kad vienas jo pacientas namie įrengtoje slėptuvėje laikė keliolika vogtų auksinių žiedų.
Nors į psichoterapeutą dažniausiai kreipiasi kleptomanų vaikų ir jaunuolių tėvai, jis įsitikinęs, kad tarp suaugusiųjų kleptomanų ne ką mažiau. Pasak jo, kenčiančiųjų dėl šios ligos yra net tarp turinčiųjų atsakingus valdžios postus. Nors vogimas gresia karjerai, atsispirti ne visada pavyksta. Būna taip, kad pasirašęs svarbų dokumentą kleptomanas nugvelbia rašiklį. „Bet jei svetimą rašiklį įsimetėte į rankinę netyčia, dar nesate kleptomanas”, – aiškino pašnekovas.
Nors kleptomanai kartais vagia ir labai išradingai, jų vagystės paprastai greitai išaiškėja. Ypač jei tai daro vaikai – paskui jie visam kiemui priperka saldainių, žaisliukų. „Tai savotiška kompensacija: jei vaiko nepriima bendraamžiai ir suaugusieji, taip jis nesąmoningai tikisi sulaukti dėmesio”, – mano gydytojas. Pasak jo, kleptomanija – šeimos problema. Prieš keletą metų turtinga šeima į jį kreipėsi dėl vagiančio trylikmečio sūnaus. Nors berniukas iš tėvų gaudavo visko, ko užsigeisdavo, jis pradėjo vogti. Tėvas už tai jį labai žiauriai lupdavo, tačiau tokios priemonės nebuvo veiksmingos. Kalbėdamasis su gydytoju vaikas teigė, kad geriau jau tėvai tegu lupa, negu iš viso nebendrauja.
„Kleptomanija gydoma antidepresantais, neuroleptikais, kitais medikamentais, ir gana sudėtingai, tačiau gydant vaiką ar paauglį galima apsieiti ir be cheminių preparatų – gali padėti dialogas ir dėmesingumas”, pasakoja Juškėnas. Jo manymu, jaunimo kleptomanija kyla dėl bendravimo stygiaus. Jei tėvai manytų, kad meilė – ne tik duoti valgyti, pirkti žaislus ar viską už vaiką padaryti, psichologinių problemų šeimoje būtų mažiau.
