Kas yra ŽIV
ŽIV – žmogaus imunodeficito virusas. Dauginasi tik žmogaus organizmo ląstelėse. ŽIV – retrovirusų (lot. retro – atgal) šeimos atstovas. Šios grupės virusams būdinga atvirkštinė transkripcija. Retrovirusų sintezės seka: RNR DNR RNR baltymas.
ŽIV genetinė medžiaga yra RNR. Patekus virusui į ląstelę šeimininkę, viruso fermentas – atvirkštinė transkriptazė, pagal viruso RNR (kaip pagal matricą), sintezuoja atitinkančią jai DNR molekulę. Po to virusinė DNR patenka į ląstelės branduolį ir įsiterpia (integruojasi) į žmogaus chromosominę DNR (ši forma vadinama provirusine DNR). Pagal šią DNR sintezuojama RNR ir toliau vyksta viruso replikacija. Viruso genomo sintezei (iš DNR į RNR) būdingos klaidos, todėl net tame pačiame organizme gali būti daug ŽIV mutacijų. Viruso gebėjimas mutuoti ir viruso dalelių sintezės klaidos yra viena iš priežasčių, kodėl mokslininkai negali sukurti veiksmingos vakcinos prieš ŽIV, kuris sukelia AIDS.
Kas yra AIDS
Liga, kurią sukelia ŽIV, pavadinta AIDS (angl. Acquired Immune Deficiency Syndrome) – įgytas imuniteto nepakankamumo sindromas. Tai ligų ir sindromų kompleksas, atsirandantis susilpnėjus žmogaus imuninei sistemai. Iš visų, imunitetą silpninančių priežasčių, labiausiai imuninę sistemą naikina ŽIV.
ŽIV yra sunkiai aptinkamas organizme, todėl užsikrėtimui nustatyti naudojami metodai, nustatantys antikūnus prieš ŽIV, arba sudėtingi virusologiniai tyrimo metodai, kuriais nustatoma ŽIV genetinė medžiaga DNR arba RNR. Antikūnai užsikrėtusio asmens organizme randami nuo užsikrėtimo momento praėjus nuo keturių savaičių iki kelių mėnesių. Žmonės, kurių organizme aptinkamas ŽIV, vadinami infekuotais. Žmogus, užsikrėtęs ŽIV, iš karto nesuserga AIDS. Pirmieji AIDS ligos požymiai pasireiškia po penkerių ar net dešimties metų, kai virusas smarkiai pažeidžia imuninę sistemą.
Šiuo metu žinomi du žmogaus imunodeficito viruso tipai, 1983 m. atrastas pirmasis ŽIV-1, o 1986 m. – antrasis ŽIV-2. Europoje tarp ŽIV užsikrėtusiųjų dažniausiai vyrauja ŽIV-1 tipas. Jie skiriasi tuo, kad ŽIV-1 tipo sukelti klinikiniai požymiai yra sunkesni, nei ŽIV-2 tipo. Užsikrėtimas ŽIV-1 tipo virusu neapsaugo nuo užsikrėtimo kitu viruso tipu, todėl yra asmenų, užsikrėtusių abiem viruso tipais, ypač Afrikoje, kur ŽIV paplitimas didžiausias.
Viruso plitimo būdai:
Didžiausia ŽIV koncentracija randama kraujyje, makšties išskyrose, spermoje, motinos piene. Mažesnė – seilėse, šlapime, tačiau jo kiekis čia labai nedidelis ir nekelia užsikrėtimo pavojaus. Skiriami trys viruso plitimo būdai:
Lytiniai santykiai. Pasaulyje 80 proc. užsikrėtusiųjų ŽIV užsikrėtė lytinių santykių be apsaugos priemonių metu. ŽIV užsikrėtimo tikimybė didėja, jei žmogus serga lytiškai plintančiomis infekcijomis (chlamidijomis, sifiliu, gonorėja ir kt.) arba gleivinė pažeidžiama mechaniškai (analiniai lytiniai santykiai, išžaginimas).
Per kraują. Narkotikų vartojimas intraveniniu būdu. Užsikrečiama leidžiantis narkotines medžiagas bendromis adatomis ir švirkštais. Galima užsikrėsti naudojantis savo švirkštais ir adatomis, traukiant į švirkštą narkotiką iš bendro indo arba plaunant švirkštą bendrame inde. Panašiai kaip ŽIV, plinta virusinių hepatitų B ir C virusai. Lietuvoje ŽIV tarp intraveninių narkomanų pradėjo plisti 1994 metais.
Kraujo perpylimai. Iki 1995 m. pasaulyje apie 5 proc. infekuotųjų ŽIV buvo užkrėsti perpilant kraują ar jo preparatus. Nuo 1985 m., pradėjus tirti donorinį kraują, užkrėtimų sumažėjo ir dabar pasaulyje sudaro mažiau 0,1 proc. visų infekuotųjų. Tikimybė užkrėsti žmogų ŽIV perpilant kraują siekia iki 100 proc.. Lietuvoje donorų kraujas dėl ŽIV antikūnų pradėtas tirti 1987 metais.
Tatuiruotės ir kraujo ritualai. Paprastai adatos ar peiliai, skirti šiam tikslui, jei jie po naudojimo netinkamai dezinfekuojami, gali tapti infekcijos šaltiniu.
Organų transplantacija. Kaip ir kraujo perpylimas yra pavojingas, nors visi organų ir audinių donorai tiriami dėl ŽIV. Saugumą persodinant organus ar audinius apsunkina ŽIV infekcijai (ir kitoms virusinėms infekcijoms) būdingas inkubacinis periodas, vadinamas „lango” periodu. Tai yra pirmos trys savaitės po užsikrėtimo, kai įprastais tyrimo metodais negalima nustatyti antikūnų prieš ŽIV.
Iš motinos vaisiui. Tikimybė, kad infekuota motina užkrės kūdikį nėštumo metu ar gimdydama sudaro 13-30 proc.. Besilaukiančioms kūdikio, ŽIV užsikrėtusioms moterims, taikant tinkamą gydymą (antivirusiniais vaistais) ir kitas priemones (Cezario pjūvis, nemaitinimas krūtimi) kūdikių užsikrėtimo galimybė sumažinta iki 2 proc.
ŽIV neplinta:
Oro lašiniu būdu. Neužsikrečiama kosint, čiaudint, bučiuojantis, per prakaitą ar ašaras.
Buitiniu būdu ir socialinių kontaktų metu. Neužsikrečiama naudojantis tualetu, vonia, sauna, baseinu, indais, suolais, sporto įrankiais, liečiant vienam kitą, žaidžiant, gyvenant šalia infekuoto asmens, valgant infekuoto asmens paruoštą maistą.
Per vabzdžių įkandimus. Viruso neplatina uodai ir erkės.
ŽIV atsparumas
ŽIV atsparus ultravioletiniams ir rentgeno spinduliams bei šalčiui. ŽIV greit žūva virinamas (100° C temperatūroje iš karto, 56° C temperatūroje per 20 min.), paveiktas spiritu, chloru, rūgštimi ir šarmu, balinamosiomis, dezinfekuojamosiomis medžiagomis.
Imuninė sistema
Imuninė sistema – tai audinių ir organų ląstelių visuma, kuri palaiko organizme vykstančių biocheminių procesų pusiausvyrą, gina nuo infekcinių ligų sukėlėjų (bakterijų, virusų), piktybinių (vėžinių) ląstelių bei įvairių kitokių organizmui svetimų medžiagų (Medicinos enciklopedija. – V. – 1991. P.345.).
Žmogus per gyvenimą susiduria su tūkstančiais jam svetimų medžiagų – antigenų. Juos imuninė sistema atpažįsta, kovoja ir stengiasi ne tik sunaikinti, bet ir įsiminti. Tai atlieka milijonai imuninių ląstelių, cirkuliuojančių kraujyje ir prasiskverbiančių į visus audinius.
Skiriamos tokios imuninio atsako fazės:
Priešo atpažinimas. „Priešo” arba antigeno atpažinime dalyvauja fagocitai, svarbiausias jų atstovas makrofagas. Dalį į organizmą patekusių virusų ar bakterijų sunaikina makrofagai. Jie surenka sunaikintų antigenų baltymus ir patekusias į kraują jų dalis, iškviečia T-helperius.
Gynybinių jėgų stiprinimas ir mobilizavimas. Gynybinių jėgų stiprinime dalyvauja T-helperiai (pagalbininkai, limfocitai, ant ląstelės membranos turintys CD4 receptorių) – T-limfocitų grupė, ląsteliniame imunitete atliekantys vadovaujantį vaidmenį. Jie reguliuoja imuninį atsaką į antigeną, atpažįsta priešą, stimuliuoja kitų ląstelių gamybą kovai su infekcija, aktyvuoja T-kilerius, B limfocitus.
Puolimas. Puolime dalyvauja T-kileriai (žudikai, NK-natūralūs kileriai). T-limfocitų grupė, vadinama ląstelėmis „žudikėmis”, reguliuoja organizmo atsako į antigeną, žudo ląstelę į kurią yra įsiskverbęs antigenas, sunaikina pakitusias ląsteles. B limfocitai gamina imunoglobulinus, kurie dalyvauja naikinant sukėlėjus ir formuojant imunitetą – apsaugą.
Slopinimas. Slopinime dalyvauja T-supresoriai (slopintojai, limfocitai, ant ląstelės membranos turintys CD8 receptorių), kurie reguliuoja imuninį atsaką ir reikiamu momentu jį slopina.
Atminties susidarymas. Imuniteto formavime dalyvauja atminties ląstelės – B limfocitai, kurios kaupia informaciją apie imuninę reakciją paskatinusį antigeną. B limfocitai cirkuliuoja kraujyje ar limfoje ir dėl to organizmas sugeba greičiau reaguoti į pakartotines infekcijas. B limfocitai išlaiko imuninę atmintį ir dar kartą susidūrę su tais pačiais antigenais, sugeba greičiau ir intensyviau sintetinti specifinius antikūnus ir taip sunaikinti antigenus – „priešus”. Susiformuoja imuninė atmintis – specifinis imunitetas.
Taip imuninė sistema reaguoja patekus bakterijoms ir virusams.
Kai į organizmą patenka ŽIV, jis sunaikina pagrindinę imuniteto grandį – atpažinimą. Viruso paveikti T-helperiai neatpažįsta į organizmą patenkančios infekcijos ir informacijos apie pavojų nesugeba pateikti kitoms imuniteto grandims – atminties ląstelėms B limfocitams, todėl nesigamina antikūnai prieš ligų sukėlėjus. Pažeisti ŽIV T-helperiai negali aktyvuoti T-kilerių, todėl susidaro palankios sąlygos vystytis navikams ir t.t. Toli pažengus ligai, infekuoto ŽIV žmogaus organizmas nesugeba pasipriešinti infekcijoms, puolančioms tiek iš vidaus tiek iš išorės.
ŽIV infekcijos eiga
ŽIV infekcijos eiga yra ilga (1 schema). Jos paskutinė stadija – AIDS. Ligos eigoje skiriamos kelios stadijos:
ŽIV inkubacinis periodas. Tai infekcinės ligos laikotarpis nuo infekcijos patekimo į organizmą iki ūmaus ŽIV infekcijos pasireiškimo. Trunka nuo 4 iki 24 savaičių arba galimybės diagnozuoti ŽIV laboratoriškai.
Ūmus ŽIV infekcijos pasireiškimas – į gripą panaši būsena – pakyla temperatūra, išberia odą ir gleivines, padidėja limfmazgiai ir kt. Trunka kelias dienas ar savaitę. Praeina be gydymo. Išsivysto ne visiems pacientams.
Besimptomis ligos periodas. Trunka nuo kelių iki keliolikos metų. Žmogus jaučiasi visiškai sveikas, bet gali užkrėsti kitus asmenis.
AIDS – tai tam tikrų ligų ir būsenų nustatymas ŽIV užsikrėtusiam asmeniui. Tai paskutinė infekcijos stadija, kuri priklausomai nuo medicininės pagalbos lygio, gali trukti nuo kelių iki 10 metų ir ilgiau.
Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos gydytojai skirtingai supranta AIDS diagnozę. JAV AIDS diagnozuojama net tada, jei pacientas neturi jokių sveikatos problemų, bet imunologinis kraujo tyrimas rodo, kad CD4 ląstelių yra mažiau nei 200 mikrolitre. Rusijoje AIDS diagnozuojama tik paskutinėse ligos stadijose. Europoje priimtas kitas AIDS diagnozės apibūdinimas, kurio laikosi ir Lietuva (žr. Indikatorinės ligos).
ŽIV/AIDS testas
Teigiamas atrankinio tyrimo rezultatas rodo, jog žmogus galbūt yra užsikrėtęs ŽIV ir gali užkrėsti kitus. Dažniausiai testas atliekamas ieškant kraujyje specifinių viruso antikūnų imunofermentinės analizės metodu. Teigiamas pirminis AIDS testas dar nereiškia, kad žmogus užsikrėtęs ŽIV. Gavus teigiamą AIDS testo rezultatą, testas kartojamas, siekiant nustatyti, ar neįvyko klaida. Pakartotinai gavus teigiamą rezultatą, atsižvelgiant į pirminius rezultatus bei tiriamo žmogaus elgesio riziką, daromi kiti tyrimai, padedantys patvirtinti diagnozę. Tyrimas atliekamas paciento sutikimu. AIDS testas su šiuolaikine laboratorine įranga atliekamas per 1-4 valandas, tačiau dėl įvairiose laboratorijose galiojančių vidaus tvarkos taisyklių atsakymas pateikiamas per kelias dienas. Patvirtintas teigiamas AIDS testas dar nereiškia, kad asmuo serga AIDS. Liga diagnozuojama tik kruopščiai įvertinus užsikrėtusio žmogaus klinikinę būklę ir atlikus kitus svarbius laboratorinius tyrimus.
Neigiamas tyrimo rezultatas rodo, kad tyrimo metu antikūnai prieš ŽIV nenustatyti, tačiau dėl inkubacinio periodo, kai viruso antikūnai dar nesigamina arba jų neprisigamino pakankamai, siūloma testą pakartoti po trijų mėnesių.
Indikatorinės ligos
Indikatorinės ligos, pagal kurias diagnozuojama AIDS infekcija Europoje, yra 25. Lietuvoje dažniausiai pasireiškia šios:
Pneumocistinė pneumonija (sukelia vienaląsčiai organizmai).
Bronchų, stemplės, trachėjos ar plaučių kandidozė (pienligė, sukelia Candida šeimos grybeliai).
Navikiniai susirgimai (Kaposi sarkoma, gimdos kaklelio vėžys, limfomos ir kt. ).
Virusų (Citomegalo, Herpes simplex ir kt.) sukeltos ligos, kurios pažeidžia centrinę nervų sistemą, plaučius, kepenis, akis.
Įvairios tuberkuliozės formos.
Su ŽIV susijęs išsekimo sindromas ir kt.
AIDS ligos eigai įtakos turi:
Ligonio amžius. Vaikams, ypač naujagimiams, eiga būna greitesnė.
Įvairios infekcinės ligos, nėštumas ir kitos būsenos AIDS eigą pagreitina.
Mityba, gydymas, režimas. Gera mityba, anksti pradėtas gydymas ir taisyklingas režimas eigą sulėtina.
Užsikrėtimo būdas. Perpylus ŽIV su krauju, eiga trumpesnė, užsikrėtus lytiniu keliu – ilgesnė.
ŽIV tipas. ŽIV-1 eiga trumpesnė, ŽIV-2 ilgesnė.
ŽIV infekcijos gydymas
ŽIV infekcijos gydymui skiriami viruso dauginimąsi slopinantys vaistai, vadinami antiretrovirusiniais vaistais. Šiuo metu naudojami trijų grupių vaistai, kurie skirtingai veikia ŽIV infekciją CD4 ląstelėse:
Nukleozidiniai viruso fermento atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai, kurie neleidžia virusui užbaigti formuoti virusinės DNR. Nebaigta formuoti virusinė DNR negali gaminti naujų viruso kopijų.
Nenukleozidiniai viruso fermento atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai, kurie neleidžia ŽIV RNR paversti į DNR ir todėl stabdomas viruso dauginimasis.
Viruso fermentų proteazių inhibitoriai, kurie slopina viruso fermentus – proteazes (virusinės proteazės kaip žirklės „sukarpo” pagamintus baltymus virusui suformuoti reikiamais dydžiais). Sustoja viruso formavimasis.
Veikiant visų grupių vaistams ląstelė nebegamina viruso, arba pagamina nepilnavertį, negalintį užkrėsti naujos ląstelės. Imuninė sistema išlieka sveika. Šių vaistų grupės naudojamos ir Lietuvoje. Lietuvoje AIDS gydymas taikomas:
AIDS sergantiems;
Nėščioms ŽIV infekuotoms moterims;
Asmenims, turėjusiems kontaktą su infekuotu asmeniu.
