Vienos ar kelių rūšių pūliniai mikrobai (dažniausia – auksinis stafilokokas), su krauju patekę į kaulus, sukelia ūmų kaulo uždegimą – osteomielitą. Dažniausiai pasitaiko hematogeninis osteomielitas – kuomet mikrobai į kaulą patenka iš pūlinio židinio (šunvotės, piktvotės; kartais infekcijos židinio apskritai nepavyksta surasti). Liga gali prasidėti ir tada, kai mikrobai į sužeistą kaulą patenka iš išorės (pavyzdžiui, esant atviram kaulo lūžiui) ar iš greta kaulo esančių pūlinio uždegimo apimtų minkštųjų audinių.
Dažniausiai pažeidžiami ilgieji kaulai – blauzdikaulis, šlaunikaulis, taip pat žastikaulis, pirštakaulis, čiurna. Išsivysčius dauginiam osteomielitui, iškart gali būti pažeidžiami net keli kaulai.
Uždegimas pradeda vystytis toje kaulo dalyje, kurioje yra lėtesnė kraujo apytaka. Į kaulą su kraujo srove patekus ir ten užsilikus mikrobams, spaudimas kaule ima didėti, ir tai iššaukia stiprų, plėšiantį skausmą (pasak chirurgų, tai panašu į nepakeliamą danties skausmą). Skausmas dar sustiprėja, jei galūnė pajudinama. Skauda taip smarkiai, jog ligonis net negali užmigti. Pirmomis dienomis iš išorės nepastebima jokių pokyčių – tik po kelių dienų skaudama vieta patinsta, pasidaro karšta. Pažeistą vietą spaudžiant, juntamas susitelkęs skystis. Kai pūliai prasiskverbia į kaulo minkštuosius audinius, skausmas kiek sumažėja. Jei užkratas pasiekia antkaulį, atsiranda pūlinių, kurie antkaulį iškelia, o kai kada net gali pratrūkti į išorę. Dėl sutrikusios vietinės kraujotakos kaulo dalys apmiršta, pradeda nekrozuoti.
Ligonis, žinoma, itin prastai jaučiasi: jam silpna, dingsta apetitas, kamuoja aukšta kūno temperatūra (39 – 40 laipsnių), pykina, gali išberti odą.
Pavėluotai nustatyta ar nepakankamai gydoma liga įsigali visu smarkumu. Sunkiausios komplikacijos – pleuritas, perikarditas, pielonefritas, meningitas. Kai išsivysto toksinė žaibinė osteomielito forma, ligoniui gresia staigi mirtis.
Lengviausios osteomielito formos gydomos antibiotikais, tačiau dažniausiai ligonis operuojamas: pašalinamos mirusios kaulo dalys, išvalomos ertmės. Gydymas – intensyvus (skiriami kelių rūšių antibiotikai), trunkantis gana ilgai: stacionare ligonis praleidžia mažiausiai mėnesį (sunkesniais atvejais gali prireikti ir pusės metų!), po to siunčiamas į sanatoriją.
Liga labai pavojinga ir todėl, kad ja persirgęs žmogus gali tapti invalidu (kai uždegimas apima didelę kaulo dalį, galūnė gali deformuotis, sutrumpėti).
Skiriamos dvi osteomielito formos: ūminis ir lėtinis.
Ūminiu osteomielitu daugiausia serga vaikai, nes jų kaulai dar auga, nėra galutinai susiformavę. Ligonių berniukų būna daugiau, nei mergaičių – greičiausiai dėl to, kad berniukai yra judresni. Tokių ligoniukų padaugėja pavasarį ir rudenį, mat šiais metų laikais daugiau vaikų patiria mikrotraumas (o pavasarį būna šiek tiek nusilpęs organizmas). Tad dėl pakilusios aukštos kūno temperatūros nereikėtų iškart apkaltinti gerklės – būtina išsiaiškinti, ar vaikas prieš tai nebuvo pargriuvęs, susitrenkęs, nusibrozdinęs ir pan.
Liga kur kas greičiau išsivysto peršalus, sergant angina, vidurinės ausies uždegimu.
Lėtinis osteomielitas Lietuvoje pasitaiko labai retai. Tokia ligos forma prasideda nepastebimai arba į lėtinį gali pereiti nepakankamai išgydytas ūminis osteomielitas. Lėtinio osteomielito apimta ranka ar koja greitai pavargsta. Jei tokia ligos forma sergantis žmogus suserga dar ir kokia nors infekcine liga, susižaloja, nušąla, pervargsta, liga gali paūmėti.
Profilaktika
1. Laikytis švaros – ir menkiausią žaizdelę (pavyzdžiui, nusibrozdinus) nedelsiant nuplauti tekančiu vandeniu su muilu (vandenilio peroksido ant žaizdelės pilti nebūtina).
2. Pilnavertė mityba
2. Organizmo grūdinimas, imuninės sistemos stiprinimas
