Nobel biocare

Stafilokokinė impetiga

Stafilokokinė impetiga (impetigo staphylogenes) ir pūslinė impetiga (impetigo bullosa) – tai stafilokokų sukelta pūslinė-šašinė odos liga.

Epidemiologija. Užsikrečiama vaikų darželyje, mokykloje, šeimoje. Dažniausiai serga vaikai.

Etiologija. Sukėlėjas – auksinis stafilokokas, 60 proc. sukelia Staphylococcus aureus, II grupės, fagotipas 71. Jis gamina ir išskiria epidermolizinį arba eksfoliacinį A ir B egzotoksinus.

Klinika. Iš pradžių ant neparaudusios odos atsiranda plokščių, apvalių arba ovalių 5-20 mm skersmens pūslių, pilnų skaidraus skysčio. Per vieną dvi paras jos plyšta ir susidaro erozijų, pasidengusių gelsvu šašu. Aplink šašą išlieka erozinės odos lankas, o aplink jį – paraudusios odos lankas. Kartais židinio centras sugyja, tada atsiranda žiedinis bėrimas (222 pav.). Bėrimo elementai dažniausiai esti pavieniai, rečiau – išplitę visur. Kai jie išplitę, liga vadinama impetigo bullosa (223-224 pav.).

Lokalizacija. Dažniausiai atsiranda aplink nosį, burną, rečiau – ant liemens ir galūnių. Dažnai kartu sergama pūliniu rinitu, konjunktyvitu, otitu. Labai dažnai stafilokokinė infekcija prisideda sergant atopiniu dermatitu, niežais, kontaktiniu dermatitu, grybelinėmis odos ligomis, vėjaraupiais ir kita.

Eiga. Negydoma, trunka kelias ar keliolika savaičių.

Laboratoriniai tyrimai

Kraujas. Galimi leukocitozė ir branduolių poslinkis į kairę.

Tepinėlis. Erozijų dugno nuograndos, nudažytos Gramo būdu, rodo esant gramteigiamų kokų, išsidėsčiusių kaip vynuogių kekės.

Bakteriologija. Pasėliuose iš židinių išauga koagulazei pozityvus auksinis stafilokokas. Pravartu nustatyti jautrumą antibiotikams.

Histopatologija. Pūslės – po raginiu sluoksniu arba grūdėtajame sluoksnyje. Jų turinyje yra neutrofilų, akantolizinių ląstelių, bakterijų.

Diagnozė ir diferencinė diagnostika. Diagnozuojama iš klinikos ir laboratorinių tyrimų duomenų. Reikia skirti nuo streptokokinės impetigos, paprastosios pūslelinės, bakterinio folikulito, pūslinės, pūslinio pemfigoido.