Ditel

Spazminis cerebrinis paralyžius

Pakenkus smegenų žievės dalį, kuri kontroliuoja judesius, vaikas serga spazminiu cerebriniu paralyžiumi. Tokie vaikai turi padidėjusį raumenų tonusą arba hipertoniją (spazmiškumą). Vaikų judesių amplitudė sumažėjusi, raumenys būna įtempti. Įtempti raumenys yra silpni, galūnės dažnai šaltos dėl kraujotakos sutrikimų. Vaiko judesiai būna gerokai mažesni, judėdamas jis greičiau vargsta. Kartu būna pakenkta ir rankų veikla. Vaikas sunkiai paima daiktą, su juo žaidžia. Kartais jis rankas laiko suspaustas į kumščius.

Ankstyvojoje vaikystėje tokie vaikai dažnai būna neramūs, dirglūs. Jie guli atlošę galvą, jų kojos ištiestos, jie mažai arba visai nejudina galūnių. Vaikai gali judėti tik visu liemeniu, todėl jų judesiai yra nekoordinuoti. Padidėjusio raumenų tonuso vaikai pradeda anksti verstis nuo pilvo ant nugaros, pvz. gali pradėti versti 1 mėn., kai normaliai vaikas verčiasi 3-4 mėn. amžiaus. Pastačius tokį vaiką jis stojasi ant pirštų galų, dažnai riečia pirštukus, kartais kryžiuoja kojas. Kartais gali būti vienos kūno pusės padidėjęs raumenų tonusas.

Spazminis cerebrinis paralyžius sudaro 60% atvejų. Spazmiškumas stebimas daugelyje raumenų grupių. Kojose dažniausiai pakenkiami raumenys, kurie pėdą nuleidžia žemyn.Gali būti įtraukti kelių lenkėjai, šlaunų privedėjai. Rankose pakenkiami raumenys, kurie lenkia alkūnę ir riešą. Spazmiškumas išryškėja pirmais gyvenimo metais.

Vaikams su spazminiu cerebriniu paralyžiumi būdinga baimė ir nesaugumo jausmas, kuris dar labiau didina raumenų tonusą (vaikas bijo pargriūti, stiprių garsų, triukšmo ir kitų stiprių dirgiklių). Jie greitai pavargsta, jiems sunku ilgai dirbti, būti aktyviems. Reikalinga didelė motyvacija veiklai. Būtina vaikus skatinti būti aktyviems, nes jie atsisako judėti, gali dienų dienas praleisti būdami vienoje padėtyje. Paralyžiuoti vaikai dažnai būna užsidarę, mažai judrūs, nedalyvauja socialiniame gyvenime, dėl ko stokoja bendravimo su aplinka bei supančiu pasauliu. Sunkiai prisitaiko prie pasikeitimų, tiek fizinių, tiek kitų.

Vienas didžiausių pavojų – kontraktūrų formavimasis. Dėl didelio raumenų tonuso, galūnių nejudrumo atsiranda riboti sąnarių judesiai, kurie trukdo judėti, gali susiformuoti kontraktūros ir deformacijos. Gali iškrypti stuburas, išnirti klubai. Sutrumpėja sausgyslės. šių ortopedinių komplikacijų išvengimas – vienas pagrindinių terapijos uždavinių.

Gali būti nustatomos keturios spazminio paralyžiaus formos. Jos diagnozuojamos pagal raumenų pakenkimo vietą.

1. Spazminė diplegija, kurios metu daugiausia būna pakenktos vaiko kojos. Rankos būna pakenktos mažiau arba jų funkcija išlieka normali. ši forma dažniausia stebima neišnešiotiems vaikams. Kartu su galūnių paralyžiumi būna regos, klausos sutrikimai. Vaikai gali sirgti epilepsija. Dažnos ortopedinės problemos.

2. Spazminė hemiplegija, kurios metu būna paralyžuota viena kūno pusė. Ranka pakenkta labiau. Vaikai dažniausia išmoksta vaikščioti, bet nenaudoja pakenktos pusės rankos. ši ranka tampa tarsi pagalbininke žaidžiant ar kitokiu būdu naudojant daiktus. Lengvas formas sunku anksti nustatyti, dažnai jos diagnozuojamos tik vaikui pradėjus vaikščioti.

3. Spazminė kvadriplegija, pasireiškianti visų galūnių paralyžiumi. ši forma yra sunkiausia. Dažnai jos metu stebimi kitų cerebrinio paralyžiaus tipų požymių. Vaikams būdingi intelekto sutrikimai. Jie dažnai negali kalbėti, būna maitinimo sunkumai, kvėpavimo sutrikimai. Dėl didelio raumenų tonuso atsiranda ortopedinės problemos (klubų išnirimai, kontraktūros, skoliozė ir kt.). Dažna epilepsija.

4. Spazminė triplegija ar monoplegija, kurių metu būna trijų arba vienos galūnės pakenkimas. šios formos yra retos, atsirandančios po uždegiminių centrinės nervų sistemos ligų.