Saulinė keratozė (keratosis solaris) – tai pavieniai ar dauginiai netaisyklingos formos suragėję odos židiniai, pasidengę atsilupusiais žvynais.
Epidemiologija. Vyrai (vyresni negu 30 m.) serga dažniau negu moterys.
Etiologija. Ilgalaikis saulės poveikis, I, II, III odos fototipas.
Klinika. Susidaro gelsvų, gelsvai rausvų, netaisyklingos formos, mažesnių nei 10 mm skersmens, pasidengusių atsilupusiais žvyneliais, suragėjusios odos židinių. Jų paviršius šiurkštus kaip švitrinis popierius, žvynai sunkiai nulupami, neniežti ir neskauda. Kartais juntamas odos tempimas.
Dažniausiai saulinė keratozė išsivysto, kai oda suplonėjusi, raukšlėta, dėmėta, kraujagyslės išsiplėtusios, linkę atsirasti kraujosruvų. Tai būdinga ilgalaikio saulės poveikio sukeltam odos pažeidimui (dermatoheliosis).
Lokalizacija. Veidas, kakta, nosis, skruostai, plaukuotoji galvos dalis, ausys, rečiau – kitur.
Eiga. Trunka mėnesius ir metus. Kartais išnyksta savaime.
Histopatologija. Epidermio keratinocitai pažeisti. Jų nusidažymas įvairus, pamatinio sluoksnio ląstelių pleomorfizmas, parakeratozė ir atipiški keratinocitai.
Diagnozė ir diferencinė diagnostika. Diagnozuojama iš klinikos. Reikia skirti nuo raudonosios vilkligės, seborėjinės keratozės.
