Plokščioji kerpligė, PK (lichen planus) -tai ūminė ar lėtinė uždegiminė odos ir gleivinių liga.
Epidemiologija. Sąlygiškai dažna odos liga. Dermatologinėse klinikose ja sergantieji sudaro apie 1 proc. visų ligonių, o gyventojų – 0,2 procento.
Moterys serga dažniau negu vyrai.
Etiologija. Provokuoja stresas, kai kurie vaistai (antibiotikai, diuretikai, antituberkulioziniai preparatai, fenotiazinų grupės neuroleptikai), galbūt autoimuniniai procesai.
Klinika. Atsiranda 2-3 mm skersmens rausva ar šviesiai violetinio atspalvio, apvali, ovali, daugiakampė, lygiu, blizgančiu, vėliau apragėjančių paviršiumi papulė. Pačių tipiškiausių papulių centras kiek įdubęs. Papulės esti pavienės, išsisėjusios, susigrupavusios po kelias, susitelkusios krūvelėmis, išsidėsčiusios žiedeliais, rečiau labai išplitusios ar susiliejusios iki universalaus pažeidimo.Kartais papulės hipertrofuojasi, labai apragėja, tada jų paviršius tampa karpiškas. Nykstant lieka uždegiminė pigmentacija, o galvos plaukuotosios dalies papulės sukelia randinę alopeciją. Dažniausiai niežti. Gali pažeisti nagus.
Burnos gleivinę beria dažnai (30-60 proc. ligonių). Gleivinėje nepastebimai atsiranda pieno baltumo tinklelis, panašus į leukoplakiją, arba plokštelė su Wickhamo tinkleliu ar pūslių, erozijų ar opų pieno baltumo hipertrofinių papulių fone. Erozijos ir opelės skausmingos. Gali pereiti į burnos vėžį.
Lokalizacija. Būdingiausia vidutinio sunkumo PK vieta yra dilbių lenkiamasis paviršius, tačiau gali būti visur: ant blauzdų, veido, liemens, padų, delnų ir burnos bei lyties organų gleivinių.
Eiga. Trunka mėnesius ar metus. Hipertrofinė forma – dešimtmečius.
Histopatologija. Epidermio hiperkeratozė, granuliozė, nereguliari akantozė, pamatinio sluoksnio ląstelių suskystėjimas. Epidermio ir dermos sandūroje degeneravę keratinocitai virtę koloidiniais (Civatte) kūneliais. Dermoje – limfocitų ir histiocitų infiltratas, glaudžiai prigludęs prie epidermio.
Diagnozė ir diferencinė diagnostika. Diagnozuojama iš klinikos, prireikus – iš histologinio tyrimo duomenų. Reikia skirti nuo žvynelinės, rožinės dedervinės, egzematoidinio dermatito, Boweno ligos, mazginio niežulio, Kaposi sarkomos. Gleivinių bėrimą reikia skirti nuo leukoplakijos, kandidamikozės, antrinio sifilio, paprastosios pūslinės, randinio pemfigoido.
