Geležies deficito mažakraujystė dažniausiai pasitaiko iš visų vaikų hipochrominių mažakraujysčių. Dauguma vaikų šia mažakraujyste suserga būdami 6 mėn.-3 metų.
Etiologija ir patogenezė. Svarbiausi veiksniai, lemiantys geležies trūkumą vaiko organizme, yra šie.
Nepakankamos įgimtos geležies atsargos, apie kurių kiekį galima spręsti pagal: a) naujagimio gimimo masę ir b) hemoglobino kiekį pirmosiomis gyvenimo dienomis. Nustatyta, kad išnešiotų ir neišnešiotų naujagimių kilogramui kūno masės tenka 75 mg geležies. Neišnešiotų naujagimių absoliutus geležies kiekis proporcingai mažesnis gimimo kūno masei. Geležies kiekis sumažėja nukraujavus, po pakaitinio kraujo perpylimo, dažnai darant diagnostines venų punkcijas (naujagimis turi tik apie 250 ml kraujo). Labai sunki motinos geležies deficito mažakraujystė taip pat gali turėti įtakos vaisiaus geležies atsargoms.
Didesnis geležies poreikis vaiko intensyvaus augimo laikotarpiais. Labai sparčiai auga neišnešioti kūdikiai antrąjį gyvenimo pusmetį, vaikai antraisiais gyvenimo metais ir brendimo periodu.
Intrauteriniu laikotarpiu sukauptos geležies kūdikiui pakanka iki 4 mėn. Nuo 4 mėn. iki 3 metų vaikas turi gauti su maistu 8 mg, vyresnio amžiaus- 12-15 mg geležies per parą. Geležies atsargos greičiau išsenka maitinant kūdikius vien pienu (geležies koncentracija motinos piene yra 1,5 mg/l, karvės piene – 0,5 mg/l), miltiniais produktais, laiku nepapildant maisto daug geležies turinčiais produktais (mėsa, žuvimi, kepenėlėmis, kiaušiniais,daržovėmis, vaisiais).
Sutrikus patenkančios su maistu geležies rezorbcijai virškinimo trakte. Geležis iš maisto rezorbuojasi dvylikapirštėje žarnoje ir plonosios žarnos viršutinėje dalyje. Pasisavinama t/k apie 10% maisto geležies. Geležies rezorbcija yra sudėtingas metabolinis procesas. Skirtingai rezorbuojasi geležis, įeinanti ir neįeinanti į hemo sudėtį. Neįeinanti į hemą geležis pasisavinama’ lengvai skylančių geležies ir mažos molekulinės masės organinių junginių pavidalu. Šie junginiai susidaro skrandyje ir žarnose dalyvaujant citrinos bei askorbino rūgštims, fruktozei, tam tikroms amino rūgštims (metioninui, cisteinui), vitaminams. Hemo geležies rezorbcija daug intensyvesnė, nes jo molekulė skyla ne žarnos spindyje, o žarnos gleivinės epitelinėse ląstelėse. Ankstesnė nuomonė, kad svarbiausią vaidmenį geležiai pasisavinti vaidina druskos rūgštis, paneigta. Dabar įrodyta, kad praktiškai ši rūgštis nedalyvauja maisto geležies rezorbcijoje, o turi įtakos tik trivalentės geležies neorganinėms druskoms pasisavinti.
Nustatyta, kad iš augalinės kilmės produktų geležis pasisavinama blogiau negu iš gyvulinės. Geležies absorbciją mažina oksalatai, fitatai, fosfatai.
Rezorbuota geležis sujungiama su transferinu, kuris nuneša ją į kaulų čiulpus ir kitus audinius, kuriuose sukaupiamos jos atsargos feritino ir hemosiderino pavidalu. Geležis organizme var tojama hemoglobino ir daugelio audinių fermentų sintezei.
Organizmui netenkant daug geležies, kai esti ūmus ar lėtinis slaptas kraujavimas, kurio dažniausia priežastis yra virškinimo trakto patologija, kraują siurbiančios kirmėlės.
Šios mažakraujystės patogeneze lemia tai, kad audiniai nepakankamai gauna deguonies ir sutrinka audinių fermentų, į kurių sudėtį įeina hemas (citochromas C, citochromoksidazė) arba kurių veiklai reikia geležies atomo (sukcinatdehidrogenazė), aktyvumas.
