Nobel biocare

Endometritas

Endometritas – tai gimdos gleivinės uždegimas.

Ligos priežastys

Ligą sukelia stafilokokai, streptokokai, žarninės lazdelės (Escherichia coli), gonokokai (Neisseria gonorrhoeae), virusai, Candida grybeliai, pirmuonys – trichomonos (Trichomonas vaginalis), mikoplazmos, chlamidijos (Chlamydia trachomatis). Infekcija gali būti mišri. Endometritas gali prasidėti po aborto, instrumentinio gimdos ertmės išgrandymo diagnostiniu ar gydomuoju tikslu dėl kraujavimo, po savaiminio persileidimo, po histerosalpingografijos ir kitų intervencijų į gimdos ertmę, jei nesilaikoma sterilumo taisyklių; taip pat po infekuoto gimdymo (nėščiajai ar gimdyvei sergant chorionamnionitu – vaisiaus vandenų pūslės dangalų uždegimu).

Kartais endometritą sukelia mechaninės kontraceptinės priemonės, pavyzdžiui, gimdinė spiralė, įvesta į gimdą neprisilaikant aseptikos taisyklių ir būtinų reikalavimų šiai procedūrai atlikti (neišgydžius kolpito, endocervicito).

Endometritu gali komplikuotis ilgai negydytos ir užleistos uždegiminės moters lytinių organų ligos (makšties, gimdos kaklelio kanalo, gimdos priklausinių uždegimai), nes negydoma infekcija plinta ir neapsiriboja tam tikro vieno organo ribomis. Lytiškai santykiaujant per mėnesines, pro pravirą gimdos kaklelio kanalą į gimdos ertmę su sperma (ypač prostatitu sergančio vyro) taip pat gali patekti patogeninių mikrobų, sukeliančių endometritą.

Simptomai

  • Apetito stoka
  • Skausmas pilvo apačioje
  • Šaltkrėtis
  • Skystos, pūlingos, susimaišiusios su krauju išskyros iš lytinių takų
  • Dvokiančios išskyros iš lytinių takų
  • Gausios išskyros
  • Sutrikęs miegas
  • Karščiavimas
  • Bendras silpnumas
  • Prakaitavimas

Ligos eiga

Ligonei skauda apatinę pilvo dalį, skausmas plinta į strėnas, į kirkšnis. Pakyla aukšta kūno temperatūra (iki 38-39oC), kamuoja šaltkrėtis. Būdingos gausios, skystos, pūlingos susimaišiusios su krauju, kartais aitraus, nemalonaus kvapo išskyros iš lytinių takų. Pablogėja bendra savijauta: moteris blogai miega, netenka apetito, jaučia didelį bendrą silpnumą, gausiai prakaituoja. Sergant endometritu, gimdos gleivinė paburksta, padidėja jos kraujagyslių sienelių pralaidumas, todėl į gimdos ertmę iš kraujo pro kraujagyslių sieneles patenka leukocitų, histocitų, plazmocitų ir kt. uždegiminių ląstelių, gimdos ertmėje susikaupia pūlingų išskyrų, kurios išteka pro gimdos kaklelio kanalą į makštį. Sergant sunkia endometrito forma, uždegimas plinta gilyn į gimdos sienelės raumeninį sluoksnį. Tuomet gimdos sienelės raumeninis sluoksnis sustorėja, yra gausiai išraizgytas smulkių kraujagyslių, į jį priteka daugiau kraujo, vyksta audringa uždegiminė reakcija, gimda padidėja, suminkštėja, tampa labai skausminga. Sulėtėjus kraujo apytakai gimdos sienelės kraujagyslėse, jose susidaro smulkių trombų, kurie dar labiau sutrikdo normalią gimdos sienelės audinių mitybą. Sergant lėtiniu endometritu, gimdos gleivinės uždegimas silpniau išreikštas, paburkimas mažesnis, išskyros skaidresnės, išskyrose mažiau pūlingų priemaišų, gimdos sienelės raumuo standesnis ir kietesnis. Paskyrus teisingą gydymą, moters būklė pagerėja jau per pirmas 1-3 paras. Visiškai pasveikstama per 10-14 dienų. Nepakankamai gydytas ūminis endometritas gali pereiti į lėtinį. Išvis negydant ūminio endometrito, infekcija išplinta, ir jis gali komplikuotis septinėmis būklėmis, grėsmingomis gyvybei.

Komplikacijos

Susidarius palankiomis sąlygomis, susilpnėjus organizmo atsparumui, gydant nepakankamomis antibiotikų dozėmis ar dėl kokių nors priežasčių nebaigus antibakterinio gydymo kurso, infekcija iš gimdos gali nukeliauti limfa ir krauju į gretimus mažojo dubens organus ar net išplisti po visą organizmą. Endometritas gali komplikuotis parametritu (priegimdžio puriųjų audinių uždegimu), pelveoperitonitu (mažojo dubens pilvaplėvės uždegimu), difuziniu peritonitu (visos pilvo ertmės pilvaplėvės uždegimu), septicemija (infekcinio sukėlėjo cirkuliacija kraujyje), septikopiemija (atokių pūlinių susidarymu įvairiuose organuose – plaučiuose, kepenyse, smegenyse ir kitur).

Tyrimai

Gydytojas ginekologas, čiuopdamas per makštį, nustato, jog gimda yra padidėjusi, skausminga, minkštesnės konsistencijos. Įvertinamos išskyros iš gimdos: jų gausumas, spalva, kvapas, atsiradimo laikas. Paimama išskyrų iš makšties, iš gimdos kaklelio kanalo ir šlaplės išorinės angos bakterioskopiniam tyrimui (išskyros mentele patepamos ant specialaus objektinio stiklelio, tepinėlis dažomas, mikroskopuojamas, nustatoma infekcinio sukėlėjo rūšis, leukocitų skaičius ir kt.), bakteriologiniam tyrimui (išskyros specialia lazdele sėjamos į maitinamąsias terpes Petri lėkštelėse, kurios laikomos termostate +37oC temperatūroje; jose mikrobai sparčiai dauginasi, sudaro įvairiaspalves, įvairių formų kolonijas, pagal kurių pobūdį dar tiksliau nustatoma mikrobų rūšis, jie pakartotinai tiriami mikroskopu), antibiotikogramai (nustatomas mikrobų jautrumas tam tikriems antibiotikams, ir pagal tai parenkamas konkrečiu atveju efektyviausiai veikiantis vaistas). Ligonei atliekami laboratoriniai tyrimai: bendras kraujo tyrimas (jame randamas padidėjęs leukocitų skaičius ir eritrocitų nusėdimo greitis, jaunų leukocitų formų), biocheminis kraujo tyrimas, nustatomas padidėjęs C-reaktyviojo baltymo kiekis kraujyje (tai uždegiminis rodiklis, padidėjantis uždegimo metu), nustatomi kraujo krešumo rodikliai ir kt. Atliekama gimdos transvaginalinė echoskopija, siekiant įvertinti vidinių lytinių organų būklę. Kartojantis šaltkrėčio epizodams, ir įtariant endometrito komplikaciją – sepsį – imamas kraujas iš venos prieš prasidedant šaltkrėčiui ir atliekamas kraujo pasėlis į specialias terpes laboratorijoje.

Gydymas

Ligonės, sergančios ūminiu endometritu, gydomos ligoninėje. Joms skiriamas lovos režimas, lengvai virškinamas, vitaminingas, kaloringas maistas, pakankamas skysčių kiekis per parą (2-2,5 litro). Pagrindinis endometrito gydymas yra gydymas antibiotikais (iš pradžių – plataus veikimo spektro, po to – siauro, atsižvelgiant į antibiotikogramos rezultatus). Dažniausiai skiriami 2-3 rūšių antibiotikai injekcijoms į raumenis arba į veną. Gydoma penicilinų grupės antibiotikais – ampicilinu, penicilinu, aminoglikozidais – gentamicinu, imidazolio grupės – metronidazoliu, cefalosporinais – cefazolinu, cefuroximu, cefotaximu, ceftriaxonu ir kt.). Vartojant daug antibiotikų vienu metu, gali sutrikti normalios organizmo mikrofloros pusiausvyra (virškinamajame trakte, kvėpavimo takuose), gali pradėti vyrauti patogeniniai grybeliai, todėl kartu profilaktiškai būtina skirti geriamų preparatų nuo grybelio (nystatino). Be to, skiriamos antibakterinio veikimo žvakutės į makštį, makšties vonelės ir praplovimai šiltais dezinfekuojančiais tirpalais (furacilino, chlorheksidino, kalio permanganato). Simptominiam gydymui naudojami skausmą ir karščiavimą mažinantys medikamentai – nesteroidiniai priešuždegiminiai preparatai – geriama forma ar žvakutėmis į tiesiąją žarną (paracetamolis, diklofenakas, ibuprofenas, nimesilas ir kt), vitaminai geriami ar injekcijomis (vit.C, multivitaminai), kraujagyslių pralaidumą mažinantys medikamentai (askorutinas), kartais – geriamų antihistamininių preparatų (klaritino, tavegylio), – jei yra nestipriai išreikštų alerginių reakcijų į antibiotikus. Jei nustatoma gimdos subinvoliucija (nepakankamas susitraukimas po gimdymo ar vėlyvo persileidimo), skiriama gimdą sutraukiančių vaistų – prostaglandinų E ar F2a analogų (misoprostolio, enzaprosto). Ūmiame ligos periode svarbu palaikyti pastovią vandens ir elektrolitų pusiausvyrą organizme, kuri gali sutrikti dėl karščiavimo, gausaus prakaitavimo, sumažėjusio apetito, padaugėjusių išskyrų iš gimdos, todėl skysčių ir mineralinių medžiagų trūkumas kompensuojamas lašinėmis skysčių infuzijomis į veną (Ringerio, 0,9% natrio chlorido, 5% gliukozės tirpalai); be to, jos veikia detoksikuojamai, valo organizmą nuo toksinių medžiagų. Praėjus ūmiam ligos periodui, atokioje gydymo fazėje skiriami sisteminiai fermentų preparatai; juos vartojant greičiau rezorbuojasi lėtiniai uždegiminiai židiniai, randiniai audiniai, sąaugos, pagerėja mažojo dubens kraujotaka, gerėja gimdos gleivinės regeneracija.

Natūralūs gydymo būdai

FITOTERAPIJA (gydymas vaistiniais augalais)

•Arbatžolių mišinys: varnalėšos ir beržų lapai; juodauogio šeivamedžio, vaistinės medetkos, tikrosios sidabražolės, baltažiedės notrelės, paprastosios rasakilos, geltonžiedžio barkūno ir pievinio snapučio žolė.
•Įvairios vaistažolių arbatos, kurios mažina uždegimą, skatina greitesnį gimdos susitraukimą, papildo geležies ir vitaminų atsargas. Tinka specialus dilgėlių, medetkų, ramunėlių, trikerčių žvaginių, notrelių žiedų, meškauogės lapų, kadagio uogų, miškinių sidabražolių ir ajerų smulkintų šaknų mišinys, iš kurio gaminamas nuoviras, ir geriama po 1 stiklinę 2 kartus per dieną

•Nemažą reikšmę ligos gydymui turi organizmo imunitetą stiprinantys vaistai (ryklio kremzlių preparatai),
•fizioterapinės procedūros (mikrobangos, ultragarsas, elektroforezė su cinku, purvo aplikacijos, parafino aplikacijos, mineralinės vonios su jūros druska).

Profilaktika

Svarbu laikytis elementarių asmens higienos taisyklių. Visos medicininės instrumentinės intervencinės procedūros turi būti atliekamos griežtai laikantis sterilumo ir aseptikos reikalavimų. Išryškėjus pirmiesiems ligos simptomams, būtina nedelsiant kreiptis pas gydytoją ir pradėti gydyti, – taip išvengiama komplikacijų. Esant kai kurioms infekcinių sukėlėjų rūšims, skiriamas profilaktinis antibakterinis gydymas ir lytiniam partneriui.