Balantidiazė
Kas tai yra balantidiazė?
Balantidiazė yra žarnyno pirmuonių sukelta liga, kuriai būdinga organizmo intoksikacija (apsinuodijimas) bei storosios žarnos pažeidimo reiškiniai.
Ligos sukėlėjas
Žarnyno pirmuonis Balantidium coli yra stambiausias žmonių parazitinis pirmuonis. Jis parazituoja storojoje žarnoje ir gali sudaryti dvi skirtingas formas: vegetacines ir cistas. Vegetacinės formos neatsparios, aplinkoje greitai žūsta, o išmatose gyvybingos išsilaiko tik 5-6 valandas. Balantidijų vegetacinės formos sudaro stambias rutulio formos cistas, kurios išsiskiria su išmatomis. Skirtingai nei vegetacinės formos, cistos atsparios aplinkai, gali išbūti gyvybingos nuo kelių savaičių iki 2 mėnesių. Tačiau jos neatsparios aukštai temperatūrai ir tiesioginiams saulės spinduliams.
Paplitimas
Balantidiazė registruojama daugelyje pasaulio šalių: Švedijoje, Suomijoje, šiaurinėje Rusijos dalyje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Bolivijoje, Filipinuose, Papua Naujojoje Gvinėjoje, Centrinėje Azijoje ir Islandijoje. Infekcija nėra labai paplitusi, kasmetinis paplitimas siekia 1 proc. Dažniau ši liga registruojama besivystančiose šalyse, kur yra prastesnės gyvenimo sąlygos, bei vietovėse, kur žmonės verčiasi gyvulininkyste. Lietuvoje ši liga registruojama labai retai.
Kas dažniausiai serga?
Serga kaimo ir priemiesčio gyventojai, seni, nusilpę žmonės ir asmenys, auginantys bei prižiūrintys kiaules. Kiaulių fermose dirbančių žmonių užsikrėtimas balantidiaze kai kuriose šalyse siekia 28 proc.
Infekcijos šaltiniu
Infekcijos šaltinis gali būti sergantis žmogus, kiaulės, galvijai, avys, smulkūs graužikai bei kiti gyvūnai, su išmatomis išskiriantys balantidijas. Ypač svarbus infekcijos šaltinis yra kiaulės. Įvairiose šalyse kiaulių užsikrėtimas balantidijomis svyruoja nuo 20 iki 100 proc. Lietuvoje randama apie 70-90 proc. užsikrėtusių kiaulių. Užsikrėtusios kiaulės neturi ligos požymių, jos yra sveikos balantidijų nešiotojos, į aplinką išskiriančios labai daug ligos sukėlėjų. Kiaulės šia liga užsikrečia per užterštą pašarą ar vandenį prarydamos balantidijų cistų.
Žmogaus užsikrėtimo būdai
Žmogus užsikrečia balantidijoms patekus į virškinimo traktą per burną su užterštu vandeniu, maistu, per nešvarias rankas. Mechaniškai ant savo kūno balantidijas ant maisto produktų, į vandenį gali pernešti musės, tarakonai bei kiti vabzdžiai. Žmogus gali užsikrėsti nuo sergančio balantidiaze žmogaus, tačiau dažniausiai užsikrečia nuo kiaulių per užterštas rankas, per kurias gali užkrėsti ir maisto produktus, vandenį ar kitus aplinkos daiktus.
Parazito vystymosi ciklas
Parazito vystymasis prasideda per burną į žmogaus virškinimo traktą patekus cistoms. Iš jų išsilaisvina balantidijos, kurios apsigyvena storojoje žarnoje ir dauginasi. Kartais vegetacinės balantidijų formos išskiria fermentus, kurie tirpdo žarnų gleivinę ir skverbiasi gilyn į pogleivį ir raumeninį sluoksnį. Susidaro gilios opos, dėl kurių gali prakiurti storoji žarna ir vystytis peritonitas (pilvaplėvės uždegimas). Vegetacinės formos virsta cistomis storosios žarnos turinyje ir su išmatomis pasišalina į aplinką.
Klinika
Ligos simptomai dažniausiai pasirodo 5-15 dieną po užsikrėtimo. Liga gali pasireikšti ūmia, lėtine ir besimptome forma. Esant ūmiai ligos eigai pakyla aukšta temperatūra, jaučiamas silpnumas, galvos skausmai, sumažėja apetitas, atsiranda pilvo skausmai ir viduriavimas. Priklausomai nuo ligos sunkumo ligonis tuštinasi nuo 3-5 iki 15-20 kartų per parą. Išmatos skystos, gleivėtos su pūlių ir kraujo priemaišomis, turi puvėsių kvapą. Negydant liga pereina į lėtinę formą. Esant lėtinei ligos eigai kūno temperatūra būna normali, ligonis tuštinasi 2-3 kartus per parą. Išmatos skystos su gleivių ir retai – kraujo priemaišomis. Lėtinė balantidiazė gali tęstis 5-10 ir daugiau metų. Jai būdingi paūmėjimai (trunkantys 1-4 sav.) ir remisijos (laikinas ligos reiškinių susilpnėjimas), trunkančios 3-6 mėn. Negydoma liga progresuoja, gali vystytis sunkios komplikacijos: ūmus apendicitas, žarnų prakiurimas (perforacija), peritonitas, plaučių uždegimas, kraujavimas iš žarnų.
Ligos diagnozavimas
Pajutus ligos simptomus reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją dėl tyrimo ir gydymo. Liga diagnozuojama atsižvelgiant į kliniką, įvertinus laboratorinius, instrumentinius tyrimus bei epidemiologinius duomenis. Diagnozė patvirtinama išmatose radus Balantidium coli cistų ar vegetacinių formų. Kad tyrimas būtų tikslus, labai svarbu yra išmatų tinkamas paėmimas ir greitas ištyrimas. Geriausia mikroskopu tirti šviežias išmatas, paimtas tuoj po ligonio pasituštinimo ar praėjus ne daugiau kaip 15 minučių. Išmatos negali būti užterštos šlapimu, vandeniu, dirvožemiu ar kita iš išorės galinčia patekti medžiaga. Jos renkamos į plastikinį vienkartinį indelį. Imama iš vienos porcijos kelių vietų. Tyrimui reikalingas išmatų kiekis yra graikinio riešuto dydžio. Išmatos netinkamos tyrimui, jei ligonis vartojo antibiotikus, antihelmintinius vaistus. Dėl antibiotikų parazitai gali išnykti iš išmatų, todėl mėginys turi būti paimtas prieš šių vaistų vartojimą arba praėjus 5-10 dienų po vaistų vartojimo. Balantidijos su išmatomis išsiskiria periodiškai, todėl, jei pirmojo tyrimo rezultatas neigiamas, rekomenduojama išmatas tirti dar kelis kartus su kelių dienų pertraukomis.
Gydymas
Atsižvelgiant į balantidiazės formą skiriamas gydymas. Gydomi ir asmenys, neturintys ligos simptomų, bet su išmatomis išskiriantys balantidijas. Asmenys, persirgę balantidiaze, mediciniškai stebimi 1-2 metus. Jei per šiuos metus nepasireiškia jokių ligos simptomų, stebėjimas nutraukiamas.
Profilaktika
- Plauti rankas prieš valgant ar maisto ruošimą, pasinaudojus tualetu, po darbo tvarte.
- Vengti tiesioginio kontakto su kiaulių išmatomis, darbe naudoti pirštines, specialius, tik šiam darbui skirtus drabužius.
- Saugoti žmonių vartojamą vandenį bei maistą nuo užteršimo kiaulių bei žmogaus išmatomis.
- Negerti abejotino švarumo vandens jo tinkamai neapdorojus. Geriausia vandenį virinti arba filtruoti.
- Žalias daržoves, uogas, vaisius vartoti tik nuplautas švariu vandeniu.
Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė
