Atopinis dermatitas – tai lėtinė odos liga, pasireiškianti uždegimu, niežėjimu ir atsirandančiais išbėrimais. Nors tai daugiau – mažų vaikų liga, pastaruoju metu ji diagnozuojama 2-3 proc. suaugusiųjų. Tyrimų duomenimis, atopiniu dermatitu paprastai serga 5-15 proc. vaikų nuo 6 mėnesių iki 6 metų amžiaus.
Atopinis dermatitas nelaikomas grynai alergine liga, pavyzdžiui, net esant aiškiai matomiems ligos išoriniams požymiams, atlikus tyrimus, 20 proc. sergančiųjų nerasta jokių alergijos simptomų. Tai uždegiminė liga, kurios tikrosios priežastys nėra žinomos, tačiau, be kitų ligą galinčių sukelti veiksnių, didelę įtaką turi paveldimumas. Sergant atopiniu dermatitu, norisi kasytis, tačiau ryški alerginė reakcija, kuri atsiranda suvalgius tam tikrų maisto produktų, matyti ne visada. Noras kasytis bei odos išsausėjimas ir yra vieni pagrindinių atopinio dermatito reiškinių.
Atopinį dermatitą gali sukelti ir ligą paūminti:
- įvairūs maisto alergenai (karvės pienas, kiaušiniai, riešutai ir t.t.),
- ore esantys alergenai (žiedadulkės, sezoninių grybelių sporos, drėgnų patalpų pelėsis),
- namų aplinkos alergenai (dulkių erkės, naminiai gyvūnai),
- įvairūs cheminiai ir fiziniai dirgikliai (skalbimo priemonės, muilas, vilnoniai, sintetiniai drabužiai, tabako dūmai),
- staigi oro drėgmės bei temperatūros kaita,
- kai kurie medikamentai,
- stresas, kuris ypač pablogina ligos eigą.
Susirgus atopiniu dermatitu, kūdikiams ir mažyliams vaikams paprastai beria skruostus, kaktą, ausų kaušelius, rankų ir kojų tiesiamuosius paviršius. Vyresniems vaikams ir paaugliams oda labai išsausėja ir niežti, pažeidžiami galūnių lenkiamieji paviršiai: alkūnės, pakinkliai, riešai, tiesiamieji plaštakų paviršiai. Sergantieji atopiniu dermatitu labai imlūs bakterinėms odos infekcijoms, gali susirgti bronchų astma, alerginiu rinitu. Nustačius atopinį dermatitą, dėl niežtinčios ir išsausėjusios odos, būtina speciali ir labai kruopšti jos priežiūra. Prausimuisi reikėtų naudoti gydomuosius muilus, aliejinius skystus muilus. Po išsimaudymo per 3 minutes, būtina odą pasitepti emolientu – specialiu drėkinamuoju kremu ar losjonu, skirtu niežtinčios ir išsausėjusios odos priežiūrai. Ypač tinka preparatai su šlapalu, kuris mažina odos niežulį ir turi silpną antimikrobinį poveikį. Tepti būtina ne tik niežtinčias vietas, bet visą kūną – nuo galvos iki kojų. Per savaitę vaikams tokio kremo reikia apie stiklinę, o suaugusiesiems apie pusę litro. Pagrindinis atopinio dermatito gydymo tikslas – išsaugoti odos riebumą, nes būtent tuomet sumažės odos sausėjimas ir niežėjimas.
Norint palengvinti ligos eigą ar nuo jos apsisaugoti, reikia:
- odos priežiūrai nuolat vartoti specialių kremų ar tepalų emolientų,
- nevartoti maisto produktų, sukeliančių odos pažeidimus (tai yra vengti alergiją sukeliančių produktų),
- vengti odą dirginančių medžiagų (jei neįmanoma išvengti tiesioginio sąlyčio su įvairiais valikliais ar plovikliais, prieš pradedant dirbti būtina pasitepti rankas apsauginiu kremu, o baigus darbą rankas nusiplauti ir vėl pasitepti kremu),
- kad būtų apsaugotos rankos, būtina mūvėti apsaugines pirštines, pašalinti iš aplinkos galimus alergenus (kilimus, plunksnines pagalves, minkštus žaislus ir t.t),
- nevilkėti drabužių iš vilnos ar sintetinio pluošto, nes jie dirgina odą,
- drėkinti sausą kambarių orą,
- mažinti niežulį, kad būtų išvengta bakterinės infekcijos, vaikui trumpai nukirpti nagus, migdyti jį su pirštinėmis.
Gydant ligą svarbiausia pašalinti jos priežastis, prislopinti uždegimą vartojant tam tikrų hormoninių vietiškai veikiančių preparatų ir atkurti odos barjerinę funkciją. Atopinio dermatito tabletės nuo alergijos neveikia, nes neslopina niežėjimo. Labai klysta ir manantieji, kad pasveiks nusiprausę su ūkišku muilu – odos būklė tik pablogėja.
Retos atopinio dermatito formos
Prurigo atopica – tai išplitęs labai niežtintis atopinis dermatitas ir niežulinis bėrimas, tarsi skraiste apgaubiantis pečius, nugarą, žastus, veidą, krūtinę (110-112 pav.).
Eczema peribuccale et gluteale – tai lūpų ir aplink lūpas esančios odos uždegimas, paraudimas, patinimas, šlapiavimas, sukeltas besitrinančio žinduko ar maisto produktų (113-115 pav.).
Dermatitis plantaris juvenilis – tai pėdų židininis pažeidimas (116 pav.).
Dermatitis predigitalis – tai sausas pirštų galų pleiskanojimas ir kitos formos (117 pav.).
Syndroma hyper-IgE – tai labai išplitęs odos uždegimas, padidėję limfmazgiai ir labai daug IgE kraujyje.
Lokalizacija. Mažiems vaikams – veidas, rankų ir kojų tiesiamieji paviršiai. Didesniems vaikams – alkūnių linkis, pakinkliai, lūpos ir aplink lūpas, akis, išplitus esti visur. Paaugliams ir suaugusiesiems beria veidą, aplink akis, lūpas, alkūnių linkius, kaklo šonus, pakinklius.
Eiga. Trunka mėnesius, metus su trumpesnėmis ar ilgesnėmis remisijomis ar be jų. Trumpai pagerėja ar požymiai išnyksta tik vasarą, o ilgalaikis pagerėjimas trunka metus. Apie 21-25 m. liga praeina, tačiau daugumai išlieka sausa, jautri, ypatingos priežiūros reikalinga oda.
Maždaug 30-35 proc. ligonių išsivysto bronchinė astma ar šienligė.
Laboratoriniai tyrimai
Histopatologija. Esant ūminiam uždegimui būna epidermio hiperplazija, interląstelinis paburkimas, spongiozė, dermoje – limfocitų, monocitų, mastocitų infiltratas, kartais su eozinofilų priemaiša.
Kai uždegimas lėtinis, epidermio hiperkeratozė, parakeratozė, interląstelinė edema, dermos kapiliarų endotelio hiperplazija, limfocitų, makrofagų, histiocitų ir mastocitų infiltratas, odos nervų demielinizacija.
Kraujas. Leukocitozė, eozinofilija.
Serologija. IgE padaugėję 50-80 proc. ligonių.
Bakteriologija. Pasėliuose iš pažeistos odos išauga Staphylococcus aureus.
Virusologija. Citologinis tyrimas, pasėlis, serologija. Žr.: „Paprastoji pūsleline”.
Diagnozė ir diferencinė diagnostika. Diagnozuojama iš klinikos, šeiminės anamnezės duomenų, ligos eigos, žymių, būdingų atopiniam dermatitui. Reikia skirti nuo seborėjinio dermatito, Wiskotto-Aldricho, hiper-IgE sindromų, enteropatinio akrodermatito, Diuringo pūslelinio dermatito, į egzemą panašių bėrimų sergant fenilketonurija.
