Ditel

Alergija vabzdžių įkandimams

Kokius klausimus turėtų užduoti vaistininkas ligoniui, besiskundžiančiam vabzdžių įgėlimais:

  1. Ar po įgėlimo neišsivystė dilgėlinė, perdėtas tinimas, pykinimas, vėmimas bei pasunkėjęs kvėpavimas?
  2. Ar jums bei jūsų šeimos nariams praeityje nebuvo alerginių reakcijų?
  3. Ar jums anksčiau nebuvo stiprios reakcijos į įgėlimą?
  4. Kokius vaistus jūs iki šiol naudojote slopindami reakciją?
  5. Kiek ilgai yra matomas įgėlimas ant jūsų kūno?
  6. Jeigu tai vaikas, tai kiek jis sveria ir kiek metų yra jo tėvams?
  7. Ar jums niekada nepasitaikė padidėjusių reakcijų į lokaliai naudojamas priemones.

Vabzdžių įgėlimai yra svarbūs šilto pavasario ir vasaros metu. Kodėl ši problema yra aktuali? Todėl, kad ne vienas žmogus yra miręs nuo paprasčiausio vabzdžio įgėlimo. Labai daug kam išsivysto sisteminės reakcijos, kurios yra gydomos stacionaruose.

Amerikos literatūros duomenimis maždaug 0,4 – 0,8% jų gyventojų turi padidėjusį jautrumą vabzdžių įkandimams. 30 – 50 amerikiečių kasmet miršta nuo sisteminių reakcijų, dažniausiai anafilaksinio šoko, atsiradusių po vabzdžio įgėlimo.

Vabzdžio įgėlimas yra odos vientisumo pažeidimas su geluonies įsiskverbimu, per kurį vabzdys išskiria į žmogaus audinius savo sekretą. Tuo metu žmogus pajunta skausmą ir dažniausiai kartu atsirandantį niežulį. Įsijungus gynybinei reakcijai, mes nubaidome vabzdį. Tačiau vabzdys visada spėja palikti sekretą po oda. Yra vabzdžių kurie įgelia ir įsisiurbia neskausmingai. Tokiu pavyzdžiu gali būti erkės, kurių Lietuvos miškuose vis daugėja, o jos sukelia kelias labai pavojingas ligas: erkinį encefalitą ir Laimo ligą.

Kokie vabzdžiai Lietuvoje yra labiausiai paplitę? Daugiausia yra uodų. Toliau: erkės, bitės, vapsvos, kamanės, širšės, mažosios musytės, bimbalai, skruzdės, blakės, utelės, niežų erkutės ir kitos rečiau sutinkamos.

Reakcijas, atsirandančias įgėlus vabzdžiui, galima suskirstyti į:

1. vietines, kurios yra visais atvejais,
2. anafilaksines, kurios gali būti ir mirties priežastimi,
3. neįprastas.

Vietinė reakcija išsivysto įgėlimo vietoje ir pasireiškia patinimu, paraudimu, skausmu ir niežuliu. Šie simtomai gali tęstis nuo kelių valandų iki keleto dienų. Esant vietinei reakcijai ne visiems nukentėjusiems išsivysto imunologinis atsakas.

Anafilaksinės reakcijos visada yra imunologiškai sąlygotos ir dažniausiai išsivysto praėjus penkiolikai minučių po įgėlimo. Prie vietinių reakcijų pasireiškimo prisideda dar ir papulės bei sisteminės reakcijos: hipotenzija, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, gerklų edema, bronchospazmas, kvėpavimo sutrikimai iki šokinės būklės. Tik visai neseniai, maždaug prieš 10 metų, buvo išaiškintas anafilaksinės reakcijos, sukeltos vabzdžio įgėlimo, mechanizmas. Negydant labai greitai gali ištikti mirtis.

Prie neįprastų reakcijų priskiriamos: neurologinės, inkstų nepakankamumo, bendro silpnumo, encefalopatijos bei kitos rečiau pasitaikančios. Jų metu dažniausiai yra ir imunologinė reakcija.

Kas sukelia visas minėtas reakcijas? Pavyzdžiui uodo seilėse esantis agliutininas ir antikoaguliacinis agentas. Iš viso šiuo metu yra išskirta aštuoniolika skirtingų amino rūgščių iš įvairiausių uodų rūšių. Visos jos gali sukelti visas minėtas reakcijas. Kadangi po įgėlimo labai niežti, labai dažnai yra nukasoma iki papulių, pūslių ir didelių žaizdų, kurios labai greitai infekuojasi. Esant įgėlimams galūnėse ir sąnariuose, jos patinsta, sutrinka mikrocirkuliacija ir tada atsiranda idealios sąlygos vystytis opoms.

Anafilaksinė reakcija vystosi dėl IgE antikūnų, kurie gausiai gaminasi prieš specifinius antigenus (alergenus). Antigenais yra baltymai ir glikoproteinai, esantys vabzdžių nuoduose. Reakcija vystosi labai greitai, ypač jeigu prieš tai ligonis buvo alergizuotas. Išsiskiria daug histamino, serotonino, leukotrienų bei bradikininų, todėl spazmuoja bronchai ir vystosi ūmus kvėpavimo nepakankamumas. Tuo pačiu metu vystosi ir kitos anksčiau minėtos reakcijos.

Apsauginės priemonės

Pagrindinė taisyklė yra ta, kad esant jautriam vabzdžių įgėlimams, reikia labai stengtis jų išvengti. Tam gali padėti mechaninės priemonės, tokios kaip apsauginiai tinkliukai ir kitos. Taip pat įvairiausios priemonės tepamos ar purškiamos ant atvirų kūno vietų, kurios atbaido vabzdžius. Jie vadinami profilaktiniais vabzdžių repelentais. Labai svarbus gamtoje yra maistas ir jo kvapai stipriai traukiantys vabzdžius. Kvepalai ir šviesūs rūbai pritraukia vabzdžius. Tai prisimenant, galima žymiai sumažinti įgėlimo pavojų.

Imunoterapija vabzdžių nuodais. Ji kitaip vadinama desentsibilizacija, suleidžiant labai nedidelį kiekį nuodų į odą didėjančiais intervalais. Tačiau tai yra ir rizikinga, nes ne visada gali nuspėti organizmo reakciją.

Aktyvus gydymas visada priklauso nuo simptomų. Vietinei reakcijai mažinti tinka visi bereceptiniai medikamentai mažinantys niežėjimą, skausmą, paraudimą, patinimą ir uždegimą.

Iš dažniausiai naudojamų receptinių vaistų yra epinefrino hydrochloridas ir atihistamininiai bei kartais gliukokortikoidai.

Visus bereceptinius galima suskirstyti į tris pagrindines grupes:

1. išorinius analgetikus, jie rekomenduojami ligoniams vyresniems kaip du metai,
2. odos apsaugos priemones,
3. antibakterinius.

Odos apsaugos priemonės:

1. cinko oksidas ir kalaminas,
2. titano dioksidas,
3. aliuminio acetatas,
4. hamamelio vanduo,
5. glicerinas.

Vabzdžių repelentai nenaikina vabzdžių, tačiau neleidžia jiems patekti prie odos. Paskleisti ant odos, jie atbaido juos, dažniausiai garuodami ir iškirdami lakias medžiagas. Anksčiau dažniausiai sutinkamos veikliosios repelentų medžiagos buvo aliejai: citrusiniai, terpentino, kedro, eukalipto. Tačiau antrojo pasaulinio karo metu buvo pastebėta, kad jie yra tik sąlyginai efektyvūs. Buvo daugelį metų ieškoma geriausio varianto. Repelentui iškelti reikalavimai: jie neturi dirginti odos, veikti kelias valandas ir bet kokiu oru, veikti prieš daugumą vabzdžių, būti malonaus kvapo ir estetiški.

Geriausias šiuo metu ir atitinkantis visus anksčiau minėtus reikalavimus yra N, N-dietyl-mtoluamidas, dažniausiai vadinamas DEET. Tačiau ir ši preparatą galima naudoti tik nuo dviejų metų amžiaus, dėl galimo toksinio poveikio į centrinę nervų sistemą. Kiti repelentai nėra tokie efektyvūs lyginant su šituo. Tačiau mišinys kelių skirtingų repelentų yra efektyvesnis už bet kokį mono preparatą. Visi repelentai panaudoti į vidų gali sukelti įvairiausias toksines reakcijas. Taip pat yra dalis žmonių jautrių repelentų veikliosioms medžiagoms, kurios pačios gali sukelti dar didesnes reakcijas. Jokiu būdu negalima jų naudoti ant pažeistos odos ar gleivinių bei akių. Iš peroralinių repelentų yra išskiriamas tiamino hidrochloridas (vitaminas B1 ), sulfurinės tabletės. Tačiau jų efektyvumas nėra įrodytas.