AKLUMAS – kraštutinis regėjimo organo funkcijos sutrikimo laipsnis, kai visai neįmanomas arba labai ribotas tikrovės regimasis suvokimas dėl rimto regėjimo aštrumo sutrikimo arba regėjimo lauko susiaurėjimo, išlikus didesniam regėjimo aštrumui.
(lot. caecitas). Absoliutus aklumas yra tada, kai akis visiškai neatskiria šviesos nuo tamsos; regėjimo aštrumas tuomet lygus nuliui. Praktiniu laikomas toks aklumas, kai geriau matančios akies (vina akis gali būti absoliučiai akla) regėjimo aštrumas ne didesnis kaip 0,03 arba susiaurėjęs akiplotis iki 5-10 laipsnių nuo fiksuojamojo taško. Toks žmogus skiria šviesą nuo tamsos, suvokia šviesos šaltinio kryptį arba per 1 m atskiria pirštus.
Lietuvoje praktiškai aklais laikomi žmonės, kurių geriau matančios akies regėjimo aštrumas su akiniais yra ne didesnis kaip 0,08. Jie laikomi regos invalidais.
Profesinis yra toks aklumas, dėl kurio žmogus negali dirbti įprastinio darbo. Apankama dėl akių, galvos smegenų ar viso organizmo ligų, akių ir galvos traumų, dažniausiai dėl glaukomos, ragenos ligų, komplikuotos didelės trumaregystės, regos nervo atrofijos, tinklainės atšokimo.
Aklumas, kurį sukelia centrinės nervų sistemos pažeidimas, vadinamas amauroze. Vaikų aklumas dažnai būna įgimtas. Senyvi žmonės dažnai apanka dėl senatvinės kataraktos, bet po operacijos gali vėl matyti, todėl jie laikomi ligoniais, o ne aklaisiais. Besivystančiose šalyse aklumą dažniausiai sukelia infekcinės ir kitos akių ligos (pvz., trachoma, kseroftalmija), išsivysčiusiose – dažniau glaukoma, akių traumos, cukrinis diabetas.
Aklumo sąvoka ir jos nustatymo kriterijai įvairiose šalyse skirtingi. Aklumas gali būti įgimtas ir įgytas. Įgimto aklumo priežastys dažniausiai yra embrioninio regėjimo organo vystymosi anomalijos. įgytas aklumas būna regėjimo nervo atrofijos, kataraktos, glaukomos padarinys. Kuo anksčiau atsiranda aklumas, tuo ryškiau pasireiškia jo pasekmės žmogaus psichiniam ir fiziniam vystymuisi.
Mokykliniame amžiuje sutrinka normalus vaiko vystymasis, sensorinės sferos formavimasis, orientavimasis erdvėje, atsilieka fizinis vystymasis; Pakinta laikysena, eigastis, atsiranda judesių koordinacijos, greitumo ir tikslumo formavimosi trūkumų, specifinių sunkumų, formuojant daiktinius ir erdvinius vaizdinius. Dėl skurdesnės jutiminės patirties savitai formuojasi kalba. Nors gramatinės struktūros ir žodyno atsargos auga reliatyviai normaliai, sunkiau įsisavinti konkrečių žodžių reikšmę. Specialiais būdais šiems vystymosi trūkumams galima užkirsti kelią, o jeigu jie jau atsiradę – įveikti juos, pasitelkus korekcinį ir auklėjamąjį darbą, atitinkanti su amžiumi ir specifika susijusias vaikų vystymosi ypatybes.
Tarp apakusių subrendusiame amžiuje nepastebima ypatingų sensorinio, protinio, asmenybės savybių vystymosi nukrypimų. Tačiau aklumas labai sumažina žmogaus darbingumą ir apsunkina jo orientavimąsi erdvėje, ypač judant.
Vertinant suaugusiųjų darbingumo laipsnį, atsižvelgiama į centrinio regėjimo aštrumą, periferinį regėjimą ir kitas regėjimo funkcijas. Aklumas skirstomas medicininiu, profesiniu ir buitiniu atžvilgiu. Medicininis aklumas suprantamas kaip abiejų akių bet kokių regimųjų pojūčių praradimas. Buitinis aklumas suprantamas kaip žmogaus nesugebėjimas savarankiškai orientuotis erdvėje, be kito pagalbos judėti. Profesinis aklumas suprantamas kaip stiprus regėjimo nusilpimas, neleidžiantis atlikti savo specialybės darbo. Todėl aklasis daugelio profesijų įsisavinti negali
