Kodėl kėdė nėra tik kėdė: kaip sėdėjimo įpročiai tyliai veikia mūsų kūną
Šiuolaikinis žmogus didžiąją dienos dalį praleidžia sėdėdamas. Sėdime dirbdami prie kompiuterio, valgydami, keliaudami automobiliu, ilsėdamiesi namuose. Kėdė tapo vienu dažniausiai naudojamų baldų, tačiau paradoksalu – apie ją galvojame mažiausiai. Dažniausiai klausimas paprastas: ar ji patogi? Tačiau ar tikrai patogi kėdė visada yra gera mūsų kūnui?
Ilgą laiką ir aš maniau, kad kėdė yra tik daiktas. Ji arba patogi, arba ne. Dirbdama sėdimą darbą sėdėjau ant įvairių kėdžių: biuro kėdės su ratukais, paprastos kėdės be ratukų, minkšti foteliai, net valgomojo kėdės. Keitėsi erdvės, keitėsi aplinkybės, bet kūno pojūtis likdavo panašus – po ilgesnio sėdėjimo nugara pavargdavo, pečiai įsitempdavo, o kūnas tarsi „užšaldavo“. Tik vėliau supratau, kad mes galime sėdėti ant labai skirtingų kėdžių, bet kūnas dažniausiai patiria tą patį – nejudrumą.
Kėdės su ratukais: judėjimo iliuzija
Biuro kėdės su ratukais dažnai laikomos ergonomišku sprendimu. Jos sukasi, važinėja, leidžia pasiekti stalą ar spintą neatsistojus. Tačiau dažniausiai tai yra ne kūno, o pačios kėdės judėjimas. Sėdint tokioje kėdėje, kūnas lieka pasyvus. Nugara atsiremia į atlošą, svoris pasiskirsto taip, kad raumenys dirba minimaliai. Ilgainiui kūnas pripranta būti „laikomas“. Judesys vyksta aplinkoje, bet ne pačiame kūne. Rezultatas – ilgos sėdėjimo valandos, kurių metu stuburas faktiškai nejuda. Net jei kėdė brangi, su daugybe reguliavimo galimybių, pagrindinis principas dažnai išlieka tas pats: kūnas fiksuojamas vienoje padėtyje.
Kėdės be ratukų: stabilumas, kuris irgi riboja
Atrodytų, paprasta kėdė be ratukų – stabilesnė, „teisingesnė“. Ji nevažinėja, nesvyruoja, dažnai būna kietesnė. Tačiau ir čia slypi savi iššūkiai. Stabilumas dažnai reiškia nejudrumą. Kėdė stovi, o kartu su ja ilgainiui „sustingsta“ ir žmogus. Jei kėdė turi atlošą – į jį remiamės. Jei neturi – kūnas vis tiek pavargsta laikyti tą pačią padėtį. Tokiose kėdėse dažnai pradedame kompensuoti: sėdime ant vienos kojos, persikreipiame, pasilenkiame. Kūnas ieško judesio, bet randa tik netolygias apkrovas.
Minkšti foteliai: komfortas, kuris apgauna
Dar viena dažna sėdėjimo vieta – minkšti foteliai ar sofos, ypač dirbant iš namų. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo idealu: minkšta, patogu, galima atsipalaiduoti. Tačiau toks komfortas dažnai būna trumpalaikis. Kūnas „įkrenta“, stuburas praranda natūralią padėtį, raumenys beveik nedalyvauja. Po ilgesnio sėdėjimo atsikelti tampa dar sunkiau nei nuo kietos kėdės. Visuose šiuose variantuose pastebėjau bendrą vardiklį – kūnas ilgą laiką lieka nejudantis, o tai jam nėra natūralu.
Kėdės paieškos: kai supranti, kad ieškai ne baldo
Ilgą laiką net nesupratau, kad ieškau kėdės. Atrodė, kad ieškau sprendimo nugaros nuovargiui, sėdėjimo diskomfortui, tam nuolatiniam jausmui, jog po darbo dienos kūnas būna ne pavargęs, o tarsi „sulipęs“. Bandžiau keisti darbo laiką, dažniau atsistoti, daryti pertraukas. Tačiau grįžus prie stalo viskas kartodavosi iš naujo. Pradėjau dairytis į kėdes – kaip daugelis.
Žiūrėjau į „ergonomiškas“, „ortopedines“, su atlošais, su galvos atramomis, su reguliuojamais porankiais. Kuo daugiau jų mačiau, tuo labiau supratau, kad visos jos siūlo tą patį pažadą: laikyti mano kūną už mane. Ir kažkur tame etape atsirado labai paprastas, bet svarbus klausimas – o kas, jei kūnas nenori būti laikomas? Pastebėjau, kad dauguma kėdžių yra kuriamos tam, kad sėdėjimas būtų kuo mažiau pastebimas. Atsisėdi ir „dingsti“. Kūnas tampa fonu, o darbas – pagrindiniu veikėju.
Tačiau mano kūnas vis aiškiau signalizavo, kad jam to negana. Ieškodama toliau supratau dar vieną dalyką – man svarbus ne tik funkcionalumas, bet ir pojūtis. Nenorėjau didelės, gremėzdiškos biuro kėdės, kuri užima pusę kambario ir vizualiai primena darbo režimą net tada, kai norisi lengvumo. Norėjosi paprasto, estetiško, gyvo sprendimo, kuris natūraliai įsilietų į kasdienę erdvę. Taip paieškos pamažu tapo ne techninės, o labiau vidinės. Aš nebeieškojau „geriausios kėdės“. Ieškojau atsakymo, kaip nori jaustis mano kūnas dirbdamas.
Kai kėdė leidžia judėti
Ieškodama sprendimo pradėjau domėtis aktyvaus sėdėjimo principais. Ne sportu darbo metu, ne nuolatiniu stojimusi, o galimybe judėti net sėdint. Taip mano kasdienybėje atsirado MUISTA kėdė. Iš pirmo žvilgsnio ji visiškai kitokia nei įprastos biuro kėdės. Ji neturi ratukų, neturi atlošo, neužima daug vietos. Tačiau svarbiausia – ji neleidžia kūnui sustingti. Pirmas atsisėdimas buvo netikėtas. Nebuvo kur atsiremti. Nugara liko be atramos.
Kūnas iš karto sureagavo – įsitempė, bandė grįžti prie senų įpročių. Buvo akimirkų, kai norėjosi vėl sėsti ant senosios kėdės, kur galima „susmegti“ ir atsipalaiduoti pasyviai. Tačiau šioje kėdėje to padaryti neįmanoma. Ir būtent tai tapo lūžio tašku. Praėjus kelioms minutėms pastebėjau, kad kūnas pats pradėjo judėti.
Lengvas siūbavimas pirmyn ir atgal, nedideli mikrojudesiai, kurių anksčiau net nefiksuodavau. Judesys atsirado natūraliai, be sąmoningos pastangos. Tas pojūtis netikėtai priminė vaikystę – supimąsi ant medinio arkliuko, kai judesys yra savaiminis, žaismingas ir malonus. Kūnas tarsi prisiminė, kad judėti galima net sėdint.
Kūno atmintis ir kasdienė savijauta
Šis vaikystės pojūtis nebuvo atsitiktinis. Vaikystėje judame nuolat – sėdime, bet linguojame, keičiame pozas, judame be taisyklių. Mokykloje išmokstame „sėdėti ramiai“ ir kartu prarandame natūralų ryšį su kūnu. Aktyvaus sėdėjimo kėdė tą ryšį sugrąžina. Judesys nėra intensyvus, bet jis nuolatinis. Stuburas juda, dubuo įsitraukia, pėdos dalyvauja. Net kvėpavimas tampa gilesnis.
Po kelių dienų pastebėjau, kad kūnas nebeprotestuoja. Nebeliko nuolatinio poreikio keisti pozą vien tam, kad „atsileistų“ nugara. Vakare pečiai nebebuvo įsitempę, o atsistoti nuo kėdės tapo lengva. Pasikeitė ir darbinė savijauta. Minimalus judesys palaikė budrumą, koncentracija tapo stabilesnė. Atrodė, kad smegenys geriau dirba tada, kai kūnas nėra visiškai nejudantis.
Ne kiekvienam, bet daugeliui – svarbus pokytis
Svarbu pabrėžti – tokia kėdė nėra universali. Ji netiks tiems, kurie darbo metu nori visiškai atsipalaiduoti ar atsilošti. Tačiau žmonėms, dirbantiems sėdimą darbą ir ieškantiems sveikesnio santykio su savo kūnu, ji gali tapti reikšmingu pokyčiu.
Didžiausia pamoka, kurią išmokau, labai paprasta: kėdė nėra tik kėdė. Ji formuoja mūsų laikyseną, judėjimo įpročius ir net savijautą. Skirtumas tarp kėdžių su ratukais, be ratukų, minkštų ar aktyvių nėra tik dizaino klausimas – tai klausimas apie tai, ar leidžiame savo kūnui judėti. Ir galbūt verta pradėti ne nuo dar vienos „patogesnės“ kėdės, o nuo klausimo: ar mano kėdė padeda man būti gyvam, ar tik leidžia ilgiau išbūti nejudant?
