Gudručio vaistinė

Zita Vasiliauskaitė. Neapykantos brūzgynuose

Tekstas skelbtas žurnalo šeimai „Artuma“ 2011 m. Nr. 12

Jei kreiptumėtės į pirmą pasitaikiusį žmogų savo aplinkoje ir paklaustumėte, ką šis mano apie neapykantą, tikriausiai išgirstute štai ką: „Neapykanta yra bjaurus, gėdingas ir labai nepageidaujamas jausmas, su kuriuo reikia kovoti. Tačiau pernelyg daug žmonių šiam jausmui pasiduoda, todėl mūsų gyvenime yra per daug neapykantos, ypač kitiems žmonėms – kaimynams, bendradarbiams, o neretai ir savo šeimos nariams ar visai nepažįstamiems.“ Iš tikrųjų sunku būtų nesutikti su tokia nuomone. Kodėl taip yra? Paieškokime atsakymo, juolab kad kiekvienas, deja, esame šitai patyrę.

Neapykanta – kas ji?

Psichologijos žodyne neapykanta apibrėžiama kaip labai stiprus nuolatinis priešiškumo jausmas, nukreiptas į kitą žmogų (ar žmonių grupę), daiktą, vietą, reiškinį ir pan. Paprastai mes nemėgstame, o kai kurie neapkenčiame to, kas trukdo patenkinti mūsų poreikius, kas prieštarauja mūsų vertybėms ir įsitikinimams. Neapykantos apimtas žmogus gali ne tik jausti priešiškumą neapkenčiamam objektui, bet ir aktyviai veikti – priešindamasis jam ar siekdamas jį sunaikinti. Pvz., neapykanta gali paskatinti pasipriešinimo kovą prieš tautą pavergusius okupantus arba tapti stimulu užpulti kitą žmogų ar tautą ir sunaikinti. Žmonijos istorijoje matome, jog tai yra žmonių gyvenimo dalis, o išgyvenama labai stipriai gali tapti tiek herojiškų poelgių, tiek žiaurių nusikaltimų įkvėpimo šaltiniu.

Neapykanta, kaip ir kiekvienas jausmas, gali būti silpna arba stipri, įsisąmoninta arba ne, valdoma arba nevaldoma. Pastarajai būdingas didžiulis pyktis ir agresyvus, į kitą nukreiptas elgesys. Beje, taip elgiasi įvairaus amžiaus gilios ir nevaldomos neapykantos apimti žmonės – pradedant mažais vaikais ir baigiant senoliais. Taigi, šis jausmas sudėtingas ir prieštaringas – nenorime jo, bet jis neišvengiamai atsiranda įvairiose situacijose ir, deja, lydi mus visą gyvenimą. Aišku, būna įvairiai – vieniems žmonėms yra visiškai nebūdinga neapkęsti ir tai išgyvenama labai retai, tik ypatingose situacijose (pvz., susidūrus su savo ar artimųjų skriaudėju), o kitiems šis jausmas yra įprastas ir lydi kasdien kaip nuolatinis emocinis fonas. Bet abiem atvejais neapkenčiantis žmogus dažniausiai yra nelaimingas. Todėl labai pravartu šį jausmą pažinti, kad galėtume ne tik jį valdyti, bet ir išmintingai juo pasinaudoti.

Neapykanta sau

Tai – kur kas labiau paplitęs reiškinys, nei priimta manyti. Savęs neapkenčia tie, kurie dažniausiai vaikystėje būna nepatyrę tėvų meilės („aš buvau nevertas/a jų meilės“) arba nepateisinę tėvų lūkesčių, arba yra nepatenkinti savo išvaizda ar pasiekimais ir t. t. Ribinė neapykantos sau išraiška yra savižudybė, o švelnesnės jos formos – priklausomybė nuo alkoholio, narkotinių medžiagų, nuo valgio (valgant jo per daug arba nepakankamai) ir pan. Tokie žmonės yra labai nelaimingi, nes nemylėdami savęs nesugeba mylėti ir kito. Be to, neapykanta sau griauna žmogų iš vidaus, užgniaužia bet kokią iniciatyvą, neleidžia svajoti ir siekti svajonių įgyvendinimo. Toks žmogus šalinasi kitų bei jaučiasi nekenčiamas (nors taip ir nėra).

Aišku, kartkartėmis kiekvienas žmogus dėl padarytų klaidų ar neapgalvotų poelgių pyksta ant savęs, kai kuriose situacijose net savęs neapkenčia. Tačiau čia kalbama apie tuos, kuriems šis jausmas yra nuolatinis gyvenimo palydovas. Išeitis tokiems žmonėms yra. Jie turėtų atleisti patys sau už, jų manymu, gyvenime padarytas klaidas. Jiems reikėtų prisiminti paplitusį posakį, kad visi mes kartais klystame. Kita vertus, kiekvienas turime tiek girtinų, tiek ir peiktinų bruožų. Todėl nepasitenkinimą kai kuriomis savo savybėmis reikėtų išnaudoti kaip stimulą jas pakeisti patrauklesnėmis, o ne paversti nepasitenkinimą neapykanta sau.

Trispalvė neapykanta

Populiarioje psichologinėje literatūroje, o ir gyvenime, kartais skirtingos neapykantos rūšys yra apibūdinamos spalvomis. Ir mes pasinaudokime šia tradicija.

Raudonoji neapykanta yra būdinga silpniems ir menkiems žmonėms. Ji yra sumišusi su savo paties bejėgiškumo jausmu ir pavydu. Pavyzdžiui, žmogus mano esąs gražus ir protingas, bet netikėtai paaiškėja, kad kas nors kitas yra gražesnis ir protingesnis už jį. Kadangi pats asmuo nebegali (arba jam atrodo, kad negali) tapti dar gražesnis ir protingesnis, lieka viena išeitis – sumenkinti tą, kuris yra už jį pranašesnis.

Raudonajai neapykantai pasidavęs žmogus darosi labai iškalbingas – apiberia savo objektą nebūtais kaltinimais, menkinimais, įžeidimais, melu ar net šmeižtu. Džiūgauja, kai jam nesiseka, nesėkmes afišuoja ir plačiai komentuoja, o savo pasiekimus pagražina ir sureikšmina. Visos jo pastangos būna nukreiptos į vieną tikslą – bent psichologiškai sumenkinti tą, kurio neapkenčia. Tai labai trukdo jo profesinei veiklai bei kasdienėms pareigoms.

Todėl patenkama lyg į spąstus – neapkęsdamas to, kurį lydi sėkmė, tuščiai eikvoja laiką ir energiją, bet nieko nedaro, kad pačiam geriau sektųsi. Tokio žmogaus neapykantos šaltinis yra jo paties galvoje. Jis interpretuoja savo gyvenimo situaciją taip, kad jeigu nebūtų to „kito“, kuriam geriau klojasi, būtų laimingesnis. Deja, neapykanta iškreipia žmogaus mąstymą ir suvokimą, nes tikroji mano sėkmė ir laimė nepriklauso nuo kitų žmonių laimėjimų.

Juodoji neapykanta – tai aukos neapykanta nusikaltėliui ir nusikaltėlio neapykanta pasipriešinusiai aukai. Tokie priešai neretai tampa buvę sutuoktiniai, giminės, net šeimos nariai, nepasidalijantys paveldėto turo, ar kaimynai, kovojantys dėl pėdos žemės, ir t. t.

Ši kova būna ne tik persmelkta tarpusavio neapykantos: jos pagautiems visi metodai – grasinimai, anoniminiai skundai, skambučiai, šmeižtas, teismai, turto naikinimas ir pan. – atrodo tinkami. Bėda ta, kad, kaip ir pirmuoju atveju, tik dar labiau, tokių žmonių gyvenimas susiaurėja iki kovos su priešininku lauko. Į čia nukreipiamos visos pastangos, tam yra skiriamas visas laikas. Dažniausiai tokiai neapykantai pasiduoda žmonės, kurie ir šiaip jau yra linkę neapkęsti kitų (jie dar vadinami tarptautiniu žodžiu – mizantropais). Tokie asmenys dėl savo nesėkmių kaltina kitus, interpretuoja kitų elgesį kaip visiškai egoistišką ir kenkėjišką.

Aišku, kad klysta, nes, kaip žinia, yra visokių žmonių – ir gerų, ir blogų. Jei jie pasistengtų suvokti kito žmogaus poelgį kaip klaidą, o ne sąmoningą norą jiems sutrukdyti ar pakenkti, gyvenimas kur kas palengvėtų ir prašviesėtų. Deja, tai padaryti „juodai“ neapkenčiantiems žmonėms nėra lengva, nes dažniausiai jie giliai širdyje nešiojasi anksčiau patirtas skriaudas, kurių nesugeba atleisti ir kurios yra tikrasis neapykantos šaltinis. Tuomet jų širdys užkietėja ir jie susikuria lyg ir savo neapykantą pateisinančią gyvenimo filosofiją – pasaulis yra blogas, žmonės jame blogi, viešpatauja tarpusavio neapykanta ir siekimas vieni kitiems pakenkti.

Šitaip manantys ne tik nemalonūs, bet ir pavojingi, nes siekdami įrodyti savo požiūrio į pasaulį teisingumą taip apkartina aplinkiniams gyvenimą, kad neretai aptemsta net ir šviesus pačių taikiausių bei labai geranoriškų žmonių žvilgsnis į pasaulį. Bet kitų neapkentimas pirmiausia kenkia paties žmogaus sveikatai. Naujausi medicinos tyrimai rodo, kad pykstantys ir neapkenčiantys dažniau serga depresija ir įvairiomis somatinėmis, taip pat ir onkologinėmis ligomis. Be to, žmonės, ilgai nekentę kitų, galiausiai pradeda nekęsti ir patys savęs.

Baltoji neapykanta yra rami, negniuždo, neapakina. Ji telkia jėgas gintis nuo užpuoliko, bet ne pulti. Baltąją neapykantą žmonės išgyvena tyliai, neskuba kaltinti aplinkinių, nesigiria savo pranašumais ir neaukština savęs. Jiems nėra nei pergalių, nei pralaimėjimų. Jų tikslas yra sustabdyti blogį, o ne pakenkti konkrečiam asmeniui. Baltoji neapykanta – tai neapykanta reiškiniui, o ne jo dalyviui ar sukėlėjui.

Neapykanta kitam gali būti tik raudonoji ar juodoji, kai yra paremta ją išgyvenančio žmogaus silpnumu, bejėgiškumu, beje, kartais tariamu, įsivaizduojamu. Baltoji – suteikia jėgos, nes kyla iš teisingo gyvenimo suvokimo. Galima neapkęsti kvailumo, gobšumo ir pan., bet konkretaus kvailio ar gobšuolio – tik gailėti. Žmogus ne vergauja šiam jausmui, bet jį valdo ir juo pasinaudoja. Baltoji neapykanta blogiui įkvepia žmogų kurti kitokį gyvenimą – geresnį ir šviesesnį. Aišku, kai kurie tai daro iš meilės gėriui, bet, sutikite, šiuo atveju svarbiausia mūsų pastangų rezultatas.

TAIP PAT SKAITYKITE