Ditel

„Žavingoji“: atskleidžiant moters sielos paslaptį

ohn ir Stasi Eldredge. Žavingoji: atskleidžiant moters sielos paslaptį. – Vilnius: Vš. Į. „Abigailė“, 2012. – 224 psl.

Kiekviena moteris kažkada buvo maža mergaitė. O kiekviena maža mergaitė savo širdutėj slepia nuostabiausias svajones. Ji ilgisi tų dienų, kai bus romantiškai mylima, kai didžiajame nuotykyje jai teks suvaidinti nepakeičiamą vaidmenį. Ji trokšta būti pasakos Gražuolė. Tai daugiau nei vaikiškos svajonės. Jose paslėptos moteriškos širdies paslaptys.

Ir vis dėlto – kiek pažįstate moterų, kurios gyvena tokį gyvenimą? Metams bėgant moters širdis nustumiama į šalį, sužeidžiama, palaidojama. Ji neranda nuotykių, nebent tik meilės romanuose ar televizijoje, tad labai abejoja, ar jai kada nors teks būti šios pasakos Gražuole.

Dauguma moterų mano turinčios pasitenkinti produktyviu, pareigų pilnu gyvenimu. Jos iš visų jėgų stengiasi tapti moterimi, kuria „turėtų“ būti, tačiau taip dažnai jaučia, kad joms nepavyko. Gaila, bat labai dažnai krikščionės moterys patiria dar didesnį spaudimą: „Padarykite šiuos dešimt dalykų ir taptiste dievota moterimi“. Deja, tokie „patarimai“ tik žaloja moters sielą.

„Žavingosios“ autoriai rašo: „Visoje kūrinijoje nėra nieko svarbesnio už jūsų širdį. Tai, ko jūs troškote būdama maža mergaitė ir ilgesys, kurį vis dar jaučiate būdama moteris, kalba apie gyvenimą, kuriam pašaukė Dievas. Jis nori ateiti pas jus kaip jūsų pasakos herojus, išgelbėti jūsų širdį ir padaryti jus pilnai gyvą ir moterišką. Moterimi, kuri iš tiesų žavinga“.

„Tapati“ dėl gausių skaitytojų pageidavimų penktą sykį pakartojo knygos tiražą. Knygą galima įsigyti internetu www.tapati.lt ir žurnalo redakcijoje Žukausko g. 39, Vilnius. Taip pat knyga platinama knygynuose bei per įvairias krikščioniškas bendruomenes.

Knygos ištrauka:

Kai buvau paauglė – mergaitė, tampanti jauna moterimi, – aš labai atsiskyriau nuo savo šeimos. Mano vyriausioji sesuo persikėlė į Europą (ji iškeliavo trijų mënesių „atostogų“, bet užtruko septynetą metų. Tai šį tą sako apie padėtį mūsų namuose). Brolis, kaip ir kita sesuo, išsikėlė iš namų. Aš likau namuose, kad užbaigiau vidurinę mokyklą. Tėvai pradėjo rodyti kažkiek dėmesio, kurio troškau būdama mergaitė, bet jo buvo per mažai ir jis atėjo per vėlai. Mano širdis jau buvo „išsilaipinusi“. Ji buvo gerai paslėpta. Tėvams gyvenau „gabios ir geros“ mokinės gyvenimą. Kur jų akys nesiekė, mano gyvenimas buvo visai kitoks.

Slopindama savo žaizdų skausmą vartojau alkoholį ir narkotikus. Ir, kaip ir daugelis kitų merginų, kurių širdys buvo smarkiai apleistos ar tyčia sužeistos jų tėvų, ieškoti meilės pasukau link vaikinų, o paskui – link vyrų. Galiausiai įtikinau pati save, kad esu bent dėl ko nors geidžiama, nors tik nakčiai.

Paskutiniąją koledžo vasarą nuvykau į Europą. Įsimylėjau nepažįstamą grožį ir beribę laisvę. Bet jauna, maištinga, neišmintinga moteris, su kraujuojančia širdimi išvykusi į kelią „Eurail Pass“ avialinijomis, traukė netinkamą dėmesį. Keliaujant per Italiją vienas vyriškis prie manęs seksualiai priekabiavo. Nors buvau įsiutusi ant jo, giliai širdyje jaučiau, kad kažkaip esu šio priekabiavimo nusipelniusi. Maniau, kad aš ją užsitraukiau. Sutikau su savo sielos priešu, kad esu baisus žmogus ir kad nusipelniau tik skausmo. Vėliau Prancūzijos pietuose aš netyčia patekau į pavojingą situaciją. Pasimėgavusios keletu taurių vietiniame bare mudvi su drauge sutikome, kad mus iki viešbučio pavėžėtų vyrai, su kuriais kartu gėrėme. Turbūt kraipote galvą tai skaitydami ir numanote, kas bus toliau. Taip ir buvo. Pavėžėtos buvome ne iki viešbučio, bet į nuosavus namus, ten mane išprievartavo.

Po šio užpuolimo buvau apimta šoko. Prisimenu, kaip netikėdama savo akimis aptikdavau vis naujų įbrėžimų ir nubrozdinimų. Sakyti, kad buvau perpykusi, būtų neteisinga – mane apėmė siaubas. Jutau pasipiktinimą savo prievartautojams, bet giliau – gėdą, pasibjaurėjimą savimi. Norėjau būti gera moteris, norėjau būti drąsi moteris, norėjau būti stipri moteris. Bet nieko panašaus nejutau. Nusipirkau ir nešiojau vėrinį, ir jis man labai patiko. Jo viduryje buvo pavaizduota moteris, ištiesusi kumštį. Nešiojau šį pakabuką kaip išdidi feministė, rodydama savo nepriklausomybę ir stiprybę. Paslėpiau ją viešbučio kambaryje. Aš baiminausi vyrų ir savo grožio. Grožis buvo pavojingas. Maniau, kad jis traukė užpuolikus; jis sukėlė man neapsakomą skausmą, o su juo, kaip žino daugelis moterų, nenumaldomą gėdą.

Kai grįžau į mokyklą, papasakojau savo vaikinui, kas man nutiko. Jis atsakė: „Tu turbūt to nusipelnei“. Mūsų santykiai, kaip galite suprasti, buvo šiurkštūs. Jis liejo pyktį ir užgauliojo. Iš jo nesulaukiau jokios užuojautos, jokių paguodos žodžių. Jis net nesupyko ant mano užpuolikų. Mano vaikystės žaizdų prisiminimas skausmingai sustiprėjo. Slėpk savo širdį. Tu keli nusivylimą, tu nieko verta, niekam nerūpi, niekas nenori tavimi rūpintis. Tu viena.

Jeigu atidžiai paklausytumėte kiekvienos moters istorijos, išgirstumėte temą: pasikėsinimas į širdį. Jis gali būti akivaizdus – jeigu tai bus fizinė, žodinė ar seksualinė prievarta. Bet jis gali būti ir subtilesnis – abejingumas pasaulio, kuriam ji niekuo nerūpi, bet kuriame ji naudojama, kol išsunkiama. Kai moterimi keturiasdešimt metų nesirūpinama, pažeidžiama ir jos širdis, brangūs draugai. Bet kuriuo atveju žaizdos ir vėliau, mums suaugus, sopa, bet jos visos, regis, kalba tą patį. Į mūsų KLAUSIMĄ gyvenime atsakoma vis iš naujo. Ši žinia įsmeigiama į mūsų širdis kaip iešmas.

Bernardinai.lt

TAIP PAT SKAITYKITE