„Diena be dietų” – taip pasaulyje vadinama gegužės 6-oji. Nors kas kartą šią dieną tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje pasitinkame iškilmingais manifestais ir pažadais mylėti save tokius, kokie esame, apsisukę vis dar bandome suskaičiuoti, kiek gi kalorijų turi sezamo sėklomis nubarstytas raguolis arba pavydžiai apžiūrinėjame lieknesnius, kurie, pavydžiai įtariame, yra kur kas laimingesni.
Tokia realybė. Už gėlių žiedais išpuoštų „Dienos be dietų” paradinių durų slepiasi skaudūs faktai: nemiegotos naktys, išgeltę dantys, nuslinkę plaukai, į skeletus virtusios merginos, paslapčiomis geriamos stebuklingos lieknėjimo piliulės, skaičiuojamas kiekvienas kūno milimetras, rodos, skiriantis nuo tobulybės, „valgiau-vemiu” maratonas, mažėjanti tikimybė susilaukti vaikų ir kraupi mirtingumo statistika.
Mitas „liekna = graži” – artimiausiu metu neišnyks
Valgymo sutrikimų centro psichologė Irina Lisauskaitė, kalbėdama apie valgymo sutrikimus, sakė: „Šių dienų žiniasklaida aktyviai perša nuomonę, jog liekna mergina yra graži, ir nemanau, kad artimiausiu metu toks mąstymas pasikeis.”
Apie tai, kokie pirmieji valgymo sutrikimų požymiai, specialistė komentavo: „Požymių gali būti labai įvairių, bet dažniausias – nepasitenkinimas savo svoriu ir figūra. Moterys ir merginos ima laikytis dietų, dažnai sako pastabų apie nepasitenkinimą savo išvaizda, dažnai kartoja frazę „man reikėtų numesti svorio” ir tendencingai į tai koncentruojasi. Taip pat apie valgymo sutrikimus gali signalizuoti nuotaikos pokyčiai, atsiribojimas nuo draugų, mėgstamų veiklų.”
„Sergu bulimija 7 metus, gydžiausi Valgymo sutrikimų centre. Viskas atrodė labai gerai, patikėjau, kad galiu gyventi be šios ligos. Valgiau 5 kartus per dieną, nepersivalgydavau… Viskas buvo puiku, kol nepadidėjo mano svoris. Net nepastebėjau kaip priaugau 3 kilogramus.
Gyvenimas virto tikru košmaru. Negaliu galvoti apie nieką kitą, išskyrus svorį ir maistą.
Pradėjau valgyti mažiau, vis persivalgau, o po to vemiu. Tada ir vėl persivalgau.
Negaliu prisiversti valgyti kaip reikia, sau atrodau baisiai, verkiu kas vakarą, bijau eiti į darbą – atrodo, kad visi mato, kokia esu stora. Nenoriu su niekuo bendrauti, nes galvoju tik apie išvaizdą ir maistą. Šluoju visą maistą, kokį tik randu, suvalgau normalią porciją ir labai noriu dar… Vemt pasidarė labai sunku, skauda gerklę, trūkinėja kraujagyslės ant veido, o blogiausia, kad svoris vis auga. Neįstengiu su juo kovoti ir man jau neberūpi, kad kas nors sužinos, jog vemiu: galiu vemti bet kur, kad tik atsikratyčiau suvalgyto maisto.” (Evelina, 24 metai).
Visuomenė tebetiki mitais
Visuomenėje sklando ne vienas mitas apie žmones, turinčius valgymo sutrikimų: „Dažnai galvojama, jog viskas susiję tik su noru numesti svorio ar šiaip dėmesio trūkumu, bet tai netiesa. Klaidingai manoma, kad valgymų sutrikimų turinčiai merginai tereikia tik pradėti valgyti arba kad persivalgymas yra tik valios problema. Deja, problemos slypi kur kas giliau – savęs vertinime, giliame bejėgiškumo, neefektyvumo jausme, nesugebėjime priimti pokyčių, būti savarankiškai ir kt.”, – teigė I. Lisauskaitė.
Dažnai žinia apie valgymo sutrikimus pakeičia ne tik sergančiojo, bet ir šeimos gyvenimą. Apie tai, kokių klaidų dažnai daro artimieji, sužinoję, jog šeimos narys turi tokių problemų, specialistė sakė: „Artimieji dažnai išsigąsta ir reaguoja ne visai taip, kaip turėtų, pavyzdžiui, verčia valgyti ar neįvertina fakto, kad nevaldomas persivalgymas taip pat yra rimta problema. Žinoma, paauglę, kuri meta svorį, reikia skatinti valgyti, bet negalima pamiršti, jog ši problema turi ir psichologinį aspektą, susijusį su neteisingu savęs vertinimu. Dažnai žmonės, turintys valgymo sutrikimų, pasižymi itin žemu savęs vertinimu. Vienas iš būdų siekiant pagerinti situaciją – skatinti pozityvesnį požiūrį į save.”
Pasak specialistės, į valgymo sutrikimus negali žvelgti pro pirštus ir tikėtis, jog problema išnyks savaime. Reikia kreiptis pagalbos į specialistus.
„Kartais nedaug laiko trūksta iki išėjimo Anapilin… Kelias dienas vemiu ir niekaip negaliu nustoti kimšusi. Vemdama prarandu daug kraujo, nes kai tik pradedu vemti, kraujas nesustodamas pliaupia iš nosies. Neturiu jėgų niekam, jaučiuosi apatiška. Net ir dabar, rašydama, prisikimšau, o tada ėjau vemti…
Užsidėjau džinsus ir nesuprantu, kodėl jie man ankšti – juk viską išvemiu. Plaunu skrandį tol, kol nebelieka nieko. Kodėl aš tokia išsipūtusi, „pavažiavusiu stogu”? Pačiai baisu darosi, kaip aš taip nužmogėjau… Paskutinius trejus metus vemiu nuolat, nes vis valgau ir valgau. Neturiu draugo, manęs nebetraukia vaikinai, jaučiuosi tuščia ir neįdomi. Viskas sukasi ratu: turiu kasdien stabdyti save ir verkti, kai nepavyksta neprisipirkti maisto, neprisikimšti ir nebėgti į vonią tam, kad išvemčiau viską, ką suvalgiau. Padėkite kas nors!” (Ruth, 19 metų).
Sergančiųjų valgymo sutrikimais amžius jaunėja?
Apie tai, ar tiesa, kad sergančiųjų valgymo sutrikimais amžius jaunėja, psichologė sakė, kad pasitaiko atvejų, kai valgymo sutrikimais suserga 7–8 metų mergaitės, bet šios ligos taip pat būdingos vidutinio bei vyresnio amžiaus moterims.
Patys valgymo sutrikimai nėra paveldimi, bet gali būti paveldimas polinkis sirgti valgymo sutrikimais. „Moksliniais tyrimais įrodyta, kad nervinės anoreksijos atveju yra tam tikras genetinis paveldimumas, bet pačios ligos išsivystymas priklauso nuo daugybės dalykų: biologinės priežastys, genetinis pažeidžiamumas, tam tikros asmenybės savybės, šeimos santykiai ir t. t. Niekada valgymo sutrikimų priežastimi nebūna tik vienas veiksnys”, – kalbėjo I. Lisauskaitė.
Gydymo sėkmė – psichologinių problemų sprendimas
Pasak pašnekovės, valgymo sutrikimus galima išgydyti visiškai, bet tai labai ilgas, intensyvus ir sudėtingas gydymas, trunkantis apie metus. Svarbu, kad nuo valgymo sutrikimų besigydantis žmogus išspręstų savo vidines psichologines problemas. Tam dažnai po intensyvaus gydymosi prireikia ne vienerių metų individualios psichoterapijos.
„Dirbant su valgymo sutrikimų turinčiais žmonėmis, dažnai pasitaiko atvejų, kai pacientės pas medikus patenka turėdamos labai mažą kūno masės indeksą. Pasitaiko šokiruojančių atvejų, kai pacienčių svoris siekia 35–40 kg, bet labai džiugu, kai gydymas duoda puikių rezultatų”, – apie savo darbo specifiką kalbėjo psichologė.
Apie tai, kaip atrodo pats gydymo procesas, pašnekovė teigė: „Efektyviausias gydymo būdas – komandinis darbas, kai su paciente dirba gydytojas psichiatras, psichologas, terapeutas, dietologas, kineziterapeutas. Nors į gydymo procesą įsitraukia įvairių sričių specialistai, svarbiausia yra pats pacientas, nes tik nuo jo priklauso, kaip sėkmingai pavyks pasveikti. Gydant valgymo sutrikimus, pacientės mokomos naujų valgymo įgūdžių, priimti savo kūną tokį, koks jis yra, su psichologais sprendžiamos asmeninės bei santykių su kitais žmonėmis problemos bei ugdomas pozityvesnis savęs vertinimas.”
Pašnekovė patikino, jog gydant valgymo sutrikimus dažnai pasitelkiami į pagalbą įvairūs pacientų kontrolės metodai: „Gydymo metu pats valgymo procesas yra labai svarbus. Akcentuojamas taisyklingas, reguliarus maitinimasis, kuris yra būtinas sveikam kūnui ir gerai nuotaikai palaikyti. Valgymas centre yra prižiūrimas, kontroliuojamas, t.y. stebima, kad viskas būtų suvalgoma, kad ir kaip tai būtų sunku ir skausminga. Reguliarus valgymas padeda tiek mažo svorio merginoms priaugti svorio, tiek nuo persivalgymo kenčiančioms merginoms išvengti nekontroliuojamų persivalgymų. Nes viena pagrindinių persivalgymo priežasčių – dietų laikymasis, badavimai. Taip pat taikomi įvairūs psichologinės terapijos metodai, dailės terapija, informacijos suteikimas ir pan.”
„Šiandien buvau ligoninėje, lankiau draugę. Ji grįžo iš užsienio, kur ilgą laiką dirbo, o vėliau ir gydėsi nuo anoreksijos. 27-erių metų merginai, kaip pasakė gydytojai, vilties gyventi nebelikę…
Ji guli maitinama per žarneles, organizmas nešalina skysčių. Ji dar kvėpuoja, bet tik tiek. Artimųjų ji neprisileidžia, visus atstumia.. Paaiškėjo, kad anoreksija ji serga jau beveik 8 metus” (Claire, 20 metų).
Ar valgymo sutrikimai gali tapti mirties priežastimi?
Nors nėra oficialios statistikos, kiek sergančių valgymo sutrikimais žmonių yra Lietuvoje, keletas atliktų tyrimų rodo, jog mūsų šalyje sergančiųjų bulimija ir nervine anoreksija skaičiai panašūs į bendrą pasaulio statistiką. Anoreksija mūsų šalyje vidutiniškai suserga viena mergina iš šimto, o bulimija 5–7 iš 100. Tačiau yra daug daugiau paauglių ir moterų, kurios nepatenkintos savo svoriu, laikosi dietų, vartoja liekninančias piliules, dieną badauja, o vakare persivalgo. Jos dar neserga valgymo sutrikimais, tačiau rizikuoja. Galima sakyti serga „lengva, švelnia valgymo sutrikimų forma”.Yra užfiksuota ir mirties atvejų, susijusių su valgymo sutrikimais, tačiau pacienčių mirties priežastimi nurodoma ne bulimija ar anoreksija, o šių ligų sukeltos pasekmės – organizmo išsekimas, vidaus organų veiklos sutrikimai ir pan.
