Kaune utėlėtumo epidemiją skelbti dar anksti, bet visuomenės sveikatos specialistai, fiksuojantys parazitų užkrato plėtrą, konstatuoja: oficiali statistika – tik ledkalnio viršūnė. Per praėjusius metus mieste oficialiai užfiksuota apie 200 tokių atvejų.
Sukrečianti žinia
„Pašiurpau sužinojęs, kad mano vaikai utėlėti”, – pasakojo tvarkingas dviejų vaikų tėvas. Dar labiau vyras sako nustebęs, kai vaistinėje negavo preparatų utėlėms naikinti. „Sakė, kad tokiais vaistais jie prekiauja, tik šiuo momentu visi išpirkti. Gal čia kokia epidemija?” – prisiminė vyras pokalbį vaistinėje.
Statistika nėra bauginama, tačiau skaičiai liudija: utėlėtos vaikų galvos – anaiptol ne praėjusio šimtmečio rudimentas. Visuomenės sveikatos centro duomenimis, per du šių metų mėnesius užregistruoti 29 utėlėtumo atvejai Kaune ir 71 – buvusios Kauno apskrities zonoje.
Dažniausiai utėlių randama patikrinus pradinių klasių mokinius. Kita grupė, kuriai tenka dažniau naikinti šiuos parazitus, – pensininkai. Apie tokius atvejus daugiausiai pranešimų sulaukiama šaltuoju metų laiku.
Labiausiai platina asocialai
Nuo 2001 iki 2006 m. Visuomenės sveikatos centras fiksavo pedikuliozės (utėlėtumo) sumažėjimą. Paskui vėl stebėtas pakilimas, o pastaruosius trejus metus – vėl šioks toks mažėjimas.
„Vargu ar mūsų statistika atspindi realią situaciją. Jei utėlėtas žmogus niekur nesikreipė, tai iki mūsų informacija apie jį ir neatėjo. Tai, ką mes sužinome, – tik ledkalnio viršūnė”, – prielaidomis dalijosi Kauno visuomenės sveikatos centro užkrečiamųjų ligų profilaktikos skyriaus vyriausioji specialistė Irina Bulsienė.
„Mes manome, kad utėles vis dėlto dažniausiai platina nuolatinės gyvenamosios vietos neturintys asmenys. Ne paslaptis, kad kai kurie jų sėda į troleibusą ar autobusą tik norėdami pasišildyti. Nukritusi utėlė gali dvi paras laukti, kol netoliese atsidurs potencialus naujas šeimininkas”, – pasakojo I.Bulsienė.
Sutinka, kad vaikus tikrintų
Daugumoje švietimo įstaigų tikrinama vaikų higiena. Pasirašydami sutartį su mokykla, tėvai pasirašo ir sutikimą, kad jų vaiko higiena periodiškai bus tikrinama. Kalbintų mokyklų vadovai neslėpė, kad pasitaiko atvejų, kai moksleivių galvose aptinkama šių niekam nemielų padarėlių. „Buvo. Susitvarkėme. Ypatingo bumo tikrai nėra”, – tvirtino Aleksandra Bancevičienė, „Vyturio” katalikiškos vidurinės mokyklos direktorė.
„Dažniausiai nemalonias žinias apie utėles tenka pranešti po vasaros atostogų”, – sakė visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Lilija Musteikienė.
Moteris neslėpė, kad tėvų reakcijos – įvairiausios: nuo susirūpinimo iki kategoriško atmetimo ir kaltinimų. „Iš vaikų pasakojimų susidarė įspūdis, kad utėlėmis dažniausiai užsikrečiama stovyklose”, – pasakojo L.Musteikienė.
Plinta ir per drabužius
L.Musteikienė neabejoja, kad parazitų plitimas gerokai sumažėtų, jei prieš mokslo metų pradžią rengiamoje pažymoje būtų grafa, skirta pedikuliozei. Nėra įstatymo ar įsakymo, kuris utėlėtam vaikui draustų lankyti mokyklą. Kitokia situacija yra vaikų darželiuose. Ten negali priimti utėlėto vaikučio, bet pasitaiko įvairių situacijų.
„Mažiukai smalsūs. Suglaudę galveles žiūri į lentą ar knygą, todėl tikimybė paplisti infekcijai mokyklose ir darželiuose – didžiulė”, – aiškino I.Balsienė.
Utėlės neskraido ir nešokinėja, bet moka labai greitai perropoti pas naują šeimininką, ypač jei glaudus kontaktas. Be to, jos gali perropoti nuo vieno galvos apdangalo ar apykaklės ant kitos, jei drabužinėje paltai sukabinti vienas šalia kito. Utėlės gali kantriai laukti įsitaisiusios ant visuomeninio transporto kėdės atlošo, kol atsiras tinkamas maisto šaltinis.
Į voriuką panašus kraujasiurbys parazitas
Utėlė – smulki, besparnė, plokščia, nepastovios kūno spalvos. Galva siauresnė už krūtinę, su trumpais, storais ūseliais ir nuo jos atskirta kaklu. Kojos trumpos, tvirtos, su čiuptuvėliais. Kojų nagais utėlė įkimba į plauką ar audinį ir ilgai ant jo išsilaiko.
Utėlių kūnas apaugęs šereliais ir plaukeliais. Per vieną kartą utėlė gali prisisiurbti nuo 0,7–1,1 mg kraujo. Siurbdama kraują ji sukelia niežulį, o kasantis į įkandimo vietą gali patekti mikroorganizmų, sukeliančių pūlinius ir kitas odos ligas.
Klaidinga manyti, kad utėlėtumas – netvarkingų ar asocialių žmonių kitiems palikta dovanėlė. Tai užkrečiama ir greitai plintanti liga. Užsikrėsti ja gali bet kas, turėjęs glaudų kontaktą su utėlėtu žmogumi ar jo daiktais. Moterys ir mergaitės dažniau užsikrečia pedikulioze nei vyrai ir berniukai.
Yra du utėlių šalinimo būdai: cheminis ir mechaninis. Jeigu pasirenkate cheminį būdą, geriausia, pasitarus su vaistininku, preparatą pirkti vaistinėje. Vis dėlto specialistai mechaninį būdą – išrinkti ir iššukuoti – laiko patikimesniu.
„Utėlė – mažas, į vorą panašus vabalėlis. Pamatyti sunku, nes ji labai vikri, tačiau didžioji blogybė – jos padėti kiaušinėliai, vadinami glindomis”, – taip vaikams apie utėles pasakoja L.Musteikienė. „Visada primenu vaikams šukuotis tik savo šukomis, nesikeisti galvos apdangalais”, – kalbėjo higienos specialistė.
Neprisitvirtinusios utėlės žūva per 24 valandas. Kur kas pavojingesni kiaušinėliai, iš kurių išsirita utėlės. Deja, dar nėra nė vieno preparato, kuris turėtų įrodytą šimtaprocentinį efektyvumą. Taigi, išnaikinus utėles, reikėtų kuo daugiau laiko skirti glindoms išnaikinti.
