Mamai atrodo, kad vyras jai visiškai nepadeda: pareina iš darbo, pavalgo ir – prie kompiuterio ar laikraščio. Net miega kitame kambaryje – atseit, mažylio verksmas jam trukdąs pailsėti.
Ką tik ,,iškeptas” tėvelis sielvartauja, kad žmonai jis pasidaręs niekas:”Tik ir girdžiu – „ša”, „tyliau”, „Ar rankas plovei?” „Nelįsk, aš pavargau”. Net normaliai pasikalbėti nebegalime.
Šią jaunų tėvelių būseną psichologai vadina tipiška ir išskiria nemažai bruožų, būdingų tiek mamytėms, tiek tėveliams.
Šeimoje atsiradus mažyliui, jo tėvą užplūsta visa tirada nurodymų: jis privalo džiaugtis vaikučiu, padėti mamytei, visur ir visada būti laiku ir vietoje… Savaime aišku, kyla vidinis pasipriešinimas – viršų ima vyriškasis egoizmas. Vyras norėtų vadovauti, būti centrine šeimos figūra, kurio sprendimų klausoma, į kurio patarimus įsiklausoma… Kas atsitinka, kai namuose pradeda krykštauti mažylis? Žmona visą dėmesį skiria jam, o tėtis atsiduria nuošalyje. Dėl to labai apmaudu. Reikia susilaikyti ir nuo lytinių santykių – į šalį pasukti amoralu, negali išduoti mylimos žmonos. Tad dažnai vyrams mažylis iki dvejų metų yra tik varginanti našta. Vyro būseną galėtume įvardyti kaip didžiulį nusivylimą tuo, kas vyksta namuose.
Kūdikiui atsiradus, tėtis labai bijo prarasti savąjį autoritetą. Jį trikdo visų namiškių rodomas dėmesys mažyliui, o pats jis jaučiasi tarsi bevardis ir bebalsis daiktas, girdintis tik nurodymus: ,,nueik, paduok, atnešk.” Tokia nuolatinė vyro būsena gali nuvesti šeimą prie katastrofos. Tad jaunoji mamytė, nors ir labai pavargusi, pasitelkusi visą savo moterišką intuiciją, savo vidinį žavesį, turėtų ir vyrui skirti dėmesį – negailėti jam nuoširdžių pagyrimų, įrodymų, kad pasitiki jo sprendimų teisingumu..Vyras neturi pasijusti niekinamas. Tarp kitko, reikėtų žinoti, kad vyrai neturi tėvystės hormonų. Jų meilė kūdikiams vystosi po truputį, kartu su mažylio augimu.
Kartu su psichologais įsiklausykime į mamytės išgyvenimus:
,,Man labiausiai reikalinga vyro pagalba. Juk visi mūsų nesutarimai kyla dėl to, kad vaikeliu rūpinuosi tik aš. Aš sukuosi kaip vijurkas, o tėvas į viską žvelgia iš savo susikurtų aukštumų. Jis labai pasikeitė nuo to laiko, kai mudu pradėjome laukti vaikelio. Kiek mudu tada svajodavome, kalbėdavome apie ateitį. Vyras padėdavo galvą ant pilvo, klausydavosi vaikučio judesių… Buvo labai rūpestingas ir atidus. O kai mažylis gimė, visi vargai liko man. Be abejo, jis padeda, bet matau, kad tai jam labai nepatinka. O man taip reikia jo palaikymo: kad užjaustų, priglaustų mane… Tapusi mama, aš tiesiog aukojuosi kūdikėliui: man svarbiausia jo sveikata, o tik paskui pagalvoju apie save: kuo apsirengsiu, kokią šukuoseną pasidarysiu… Bet širdies kamputyje tūno noras, kad vyras mane palepintų, pastebėtų, pagirtų. Taip norėčiau, kad jis ne tik prašomas padėtų, bet ir pats susivoktų, kaip man palengvinti nelengvą naštą. To niekada nebūna. Dažnai susimąstau, kodėl. Juk vaikučio laukėme abu. Nejaugi vyrų meilė vaikams kitokia negu mūsų?”
Moterys visą pasaulį suvokia širdimi. Kiekviena mergaičiukė užauga susikūrusi vyro idealą. Dažniausiai jį formuoja pamėgti serialai, žurnalai, pasakojantys apie turtuolių laimę… Kokie ten supratingi ir mylintys džentelmenai vyrai. Tokių ieškome ir realiame gyvenime. O idealių vyrų tikrovėje ( kaip apskritai visų žmonių ) nebūna.
Taigi belieka pasitelkti savo moterišką gudrumą ir auklėti savo vaiko tėvą : pasistengti jį suprasti, jam atleisti, pamokyti… Juk jis kitaip gamtos sutvertas, ir tai, deja, mūsų nedžiugina. Bet jis turi savyje tiek daug kitų privalumų, už kuriuos mes jį mylime… Jis mūsų vaiko tėvas…Tai buvo mūsų pasirinkimas.
