Biorythm

Visa tiesa apie tingėjimą (II): motyvacija, kaip būdas suprasti ir nugalėti tinginystę

Jei skaitėte pirmąją dalį apie tinginystę, tai greičiausiai supratote, kad tingėjimas – ne tipinė problema, kurią vienas du ir išspręsi. Net duodant paprasčiausią patarimą, kaip nebetingėti pačiam ar priversti kitą netinginiauti, teks ieškoti tikrųjų tinginystės priežasčių. O jų, kaip matėme, gali būti daugybė: nuo nenoro atlikti kitų užduotis iki banalaus pervargimo.

Nė vienas žmogus nedarys to, kas jam nemiela, nereikalinga ir nenaudinga. Net jei tas žmogus vienokiu ar kitokiu būdu nuo jūsų priklausomas – kūdikis, pavaldinys – protingiau jį ne versti, o motyvuoti (beje, tikrai nebūtinai vien materialiai), sukelti susidomėjimą.

Banalus pavyzdys – motyvacija pinigais. Net didelis atlygis neprivers uždaro intraverto aktyviai bendrauti su žmonėmis. Jis tai darys per prievartą ir labai greit jam arba pakriks nervai, arba jis susirgs, arba jis tiesiog išeis iš darbo.

Jei motyvaciją skatinsite su baimės pagalba, turėkite omenyje, kad tai ne visada suveikia, o neretai gali sukelti ir priešingą reakciją.

Kam reikalinga tinginystė?

Iš esmės, pradėdami „grumtis su tinginyste“ (nesvarbu, su savo ar su svetima), privalote nustatyti, kokia jos kilmė. Bet ne tik. Prasminga išsiaiškinti, kieno problema yra tingėjimas – jūsų ar jūsų artimųjų? Kam ji kenkia, kam reikia rūpintis, kad jos išvengti?

Skundai dėl savo paties tinginystės – pirmasis darboholiko, kuriam reikalingas poilsis, požymis. Tokį žmogų įtikinti, jog jam reikalingas poilsis, be galo sunku. Kodėl? Todėl, kad toks žmogus paprastai sublimuoja – nukreipia – savo energiją darbinėms užduotims, kad tik nereikėtų užsiimti, tarkim, asmeninių problemų sprendimu. Bet ir tokiam žmogui poilsis reikalingas. Galite pabandyti pasitelkti argumentą, jog darbas po poilsio savaitgalį seksis geriau ir veiksmingiau, todėl būtina sau leisti „patinginiauti“ – pamiegoti, paskaityti ir pan.

Vaikams darboholizmas nebūna būdingas. Skųsdamiesi, kad jiems tingu kažką daryti, jie rodo, jog tėvų ar mokytojų spaudimas jau peržengė leistinas ribas. Ir kitu etapu, jei spaudimas tęsis, bus liga – kaip vienintelis legalus būdas nevykdyti svetimų pavedimų.

Skundimasis vaikų tingėjimu – vienas dažniausių, dėl ko nerimauja tėvai, konsultuodamiesi su vaikų psichiatrais ir psichologais. O vaikai tuo tarpu skundžiasi, kad suaugusieji per daug iš jų nori. Tai kas teisus? Labai dažnai tėvai, reikšdami pretenzijas vaikui dėl tingėjimo, nekreipia dėmesio į tai, kad vaikas, kuris nesidomi mokslu ir visais įmanomais būdais stengiasi išsisukti nuo pamokų, tiesiog neturi asmeninės motyvacijos šiam gana daug darbo reikalaujančiam dalykui. Jis nuoširdžiai gali nesuprasti, kam to reikia. Sutikite, kad vien paprasto įtikimo tėvams neužtenka. Ypač jei suaugusiųjų reikalavimai pernelyg dideli ir neatitinka vaiko galimybių, jėgų,  kai vietoj pagyrimo jam duodamos tik pastabos.

Šiuo atveju „tinginio“ titulas tampa vaikui gana patogus. Gali būti, kad dabar jau jį paliks ramybėje, nes vis tiek aplinkiniai nepatenkinti. Ką daryti? Ar verta nuolaidžiauti vaikų tingėjimui? O gal geriau nuolatos įrodinėti, reikalauti, kad vaikas galų gale „susiimtų“?

Ši problema išsprendžaima tada, kai vaikas supranta, ką jis daro ir kam to reikia. Paieškokite tos prasmės ar priežasties, dėl kurios jis stengtųsi mokykloje. Visai tikėtina, jog tai tebus bendravimas su bendraamžiais. Bet net ir dėl to vaikas gali užsinorėti mokytis. Kai tik vaikas pradeda užsiimti tuo, kas jam įdomu, svarbu ir vertinga, tinginystė išnyksta, atsiranda jėgų, pagerėja vertinimai.

Tingi vaikystė

Neretai mes patys išmokome vaikus tinginiauti, apribodami jų aktyvumą ankstyvajame amžiuje. „Leisk padėsiu“, – nuolatos kartoja vyresnieji ir už vaiką surenka jo daiktus, jį maitina, rengia, darydami už jį viską greičiau ir tvarkingiau. Bet, deja, tokiu būdu jie neretai užgniaužia vaiko iniciatyvą, įdiegdami įprotį laukti, kad už jį viską padarytų.

Dauguma energingų, aktyvių žmonių nesugeba suprasti, kad ne visi sugeba juos pasivyti. Juo labiau – vaikai. Mes dažnai reikalaujame: „Kada apsirengsi? Kada padarysi namų darbus?“, lakstydami aplink vaiką, skubindami ir neduodami ramybės.

Jei jūsų vaikas yra jautrus, jam bus itin sunku. Jis jausis kaltas, iš visų jėgų stengsis atitikti reikalavimus. Žinoma, rezultatai kiekvieną kartą bus vis žemesni. Pabandykite tik įsivaizduoti, kas tuo metu vyksta vaiko galvoje. „Aš blogas, aš lėtas. Mama manimi nepatenkinta. Aš jai nepatinku, ji manęs nemyli…“ Nejaugi tikrai norite tokių minčių sukelti vaiko galvelėje? Juk būtent tokios mintys galiausiai ir atveda iki nevisavertiškumo komplekso, depresijos, ligų. Mums, tėvams, reikia mokytis gerbti vaiko raidos tempą, jo temperamentą ir netgi lėtumą.

Vaistai nuo tingėjimo

Pats veiksmingiausias vaistas nuo tingėjimo – ne mikstūra. Ir net ne bandymas priversti, spausti, reikalauti. Pats veiksmingiausias „kovos“ su tingėjimu būdas buvo ir išlieka noras suprasti, kodėl „man tingu“ arba kodėl „jam tingu“ kažką daryti. Ir kai tik suprasite vaiko ar savo paties tingėjimo priežastį, jūs galėsite ištaisyti situaciją.

Kad būtų lengviau surasti šią priežastį, siūlome jums pabandyti atsakyti į šiuos klausimus:

Ko aš (jis/ji) nenori daryti?

Ką man (jam/jai) trukdo atlikti tingėjimas?

Prieš ką protestuoja mano (jo/jos) organizmas?

Ko tiksliai aš ar mano vaikas netenkame, jei nedarysime to, ko dabar nesinori?

Jei nepabijosite nuoširdžiai sau atsakyti į šiuos klausimus, sužinosite, kodėl iš tiesų tingite.

Pagal užsienio spaudą parengė Jurga Lūžaitė

Bernardinai.lt

TAIP PAT SKAITYKITE