Kad iš tikrųjų yra įsisiautėjusi vartojimo epidemija, net mokslinių tyrimų nereikia. Kai atliekos nuo vartojimo jau nebetelpa didžiausiuose sąvartynuose, kai net trūksta vietos jiems įrengti, galima tvirtinti, kad visko vartojama daugiau nei pakliūva į atliekas.
Atliekų gausa taip pat liudija, kad žmogus netaupo, netausoja, o tik vartoja, vartoja, vartoja. Ekonominis materializmas, kapitalizmas bei su jais susijusi techninė revoliucija atskiria ūkininkavimą, gamybą nuo dvasinio gyvenimo. Socialiniame gyvenime materijos ir dvasios atskyrimas yra klaida, nes ūkinė veikla yra dvasinio gyvenimo padarinys: ūkininkavimas yra žmogaus valios aktas, o darbo drausmė, darbo našumas taip pat priklauso nuo dvasinių veiksnių. Pats darbas yra iš dvasios, o ne iš materijos kilęs reiškinys.
Žemdirbys nuo seno žemę šventa vadino, ją mylėjo, su ja dvasingai bendravo, artojas, berdamas į dirvą pirmą grūdų saują, ją peržegnodavo, palaimindavo, sulaukęs derliaus ar sėdęs už stalo malda Dangui dėkojo. Ir dabar šventinami paminklai, prieš pradedant pastato statybą – kertinis akmuo, šventinamos naujos patalpos, laivai, automobiliai. Tokiu būdu įdvasinami medžiaginio pasaulio ir žmogaus santykiai. Deja, jie kinta nudvasinimo link, pašventinimas tampa apeiga iš tradicijos, tolesnis bendravimas su pašventintu objektu lieka utilitarus; nebekeliama kepurė prieš pašventintą pakelės kryžių, įėjus į pašventintą būstą nebeištariama „Garbė Jėzui Kristui”, prieš kandant duonos kąsnį iš pašventinto lauko nebekalbama padėkos malda.
Mašinos nušalino žmogų nuo prisilietimo prie medžiagos, atėmė rankų darbą (ar ne todėl labiau vertiname rankdarbį nei fabrikinį daiktą). Šiais laikais žmogus nušalinamas ne tik nuo prisilietimo prie medžiagos, fi zinio darbo, bet ir nuo mąstymo, prisilietimo mintimis prie darbo, nes žmogų pakeičia atitinkamai užprogramuoti kompiuteriai, valdantys robotus; žmogui telieka operatoriaus vaidmuo. Nudvasintas ūkininkavimas atvedė į nudvasintą vartojimą. Mašinų gaminami produktai atpigo, tarsi neteko vertės, todėl neatsakingai perkama, nesaikingai vartojama, netaupoma, netausojama. Kad gaminant tuos produktus teršiamas oras, vanduo, žemė, kad sekinami iškasenų ištekliai, nei gamintojas, nei vartotojas nepaiso, nes dvasinis ryšis nei su gamyba, nei su vartojimu jų nebesieja.
Lieka vienintelis siekis – tenkinti nuolat augančius poreikius, kuriems ribų nėra. Tačiau tų poreikių patenkinimo jausmas neateina, žmogus, užsikrėtęs vartojimo virusu, kaip pradžioje buvo minėta, iš savęs atima laisvę, pasmerkia daiktų vergijai iki gyvos galvos.Jei vartojimo epidemijos virusu laikysime nudvasintą ūkininkavimą ir nudvasintą vartojimą, turėtume ieškoti ir rasti vakciną nuo jo. Romos klubo steigėjas ir ilgametis jo prezidentas Aurelijus Pečejis (Aurelio Pecei) jau prieš kelis dešimtmečius klubo sukauptų tyrimų pagrindu įspėjo žmoniją apie gresiančią klimato kaitą dėl neatsakingos žmogaus veiklos.
Greta kitų jo siūlomų priemonių padėčiai taisyti pirmutinis siūlymas – keistis pačiam žmogui: gaminti nekenkiant aplinkai, saikingai vartoti, kas gamtos sukurta tausoti, taurinti. Paprasta, regis, vakcina, tačiau dėl jos taikymo turi susitarti žmonija. Visa žmonija – visos tautos, visos valstybės. Susitarti nedelsiant, susitarti be išlygų, be nuolaidų, nesielgti taip, kaip kai kurios valstybės elgiasi su Kioto protokolu. Jei žmonija nesusitars, remiantis A.Pečejo moksliniais tyrimais, jos laukia nebūties bedugnė. Stabdyti įsibėgėjusią vartojimo epidemiją nelengva, žmonijai susitarti – taip pat. Tik praėjus keliems dešimtmečiams po Pečejo mirties (mirė 1984 m.), šiemet Paryžiuje susirinkę JTO atstovai konstatavo, kad jau yra įvykę negrįžtami klimato pokyčiai, kuriuos liudija šiltnamio efekto pasekmės, padažnėję žemės drebėjimai, cunamiai, uraganai, sausros bei liūtys. Žmonijos išlikimo grėsmės – nebūties bedugnės – akivaizdoje vartojimo epidemijos vakciną panaudoti teks. Šiemet kilusi pasaulinė ekonomikos krizė taip pat yra dar ne baudžiantis, tačiau rodantis Dievo pirštas, kad gyvenimo būdą žmonija privalo keisti.
