REXSAN

Vanda Ibianska. Iš vienos gydytojos pasakojimų

Pradedame labai svarbų tekstų ciklą, kurio autorė ilgametė „Artumos“ žurnalo redaktorė, knygos „Gyvenimas kaip senas vynas“ autorė, talentinga ir originali publicistė Vanda Ibianska. Tai pasakojimai iš paliatyvios medicinos srities. Sukrečiantys, gilūs, provokuojantys ir kartu dovanojantys viltį bei nelygstamo kiekvieno žmogaus orumo suvokimą.

Yra tokia gydymo sritis, kuri vadinasi paliatyvioji medicina. Paliatyvininkai neuždirba tiek, kiek odontologai, chirurgai ar ginekologai. Jų algos nedidelės, net gėdingai menkos, nors dirba patį sunkiausią darbą – išlydi žmogų į Amžinybę. Pasirūpina, kad gyvenimo likutį jis praleistų be skausmų, fizinio ir dvasinio diskomforto. Lietuvoje šias įstaigas vadina slaugos ligoninėmis, kitur – hospisais.
Paliatyvi pagalba.

Rašysiu apie vieną iš jų, geriausią Kaune, tikriausiai ir visoje šalyje. Ji įsikūrė sename, tam nepritaikytame pastate. Nepaisant to, dabar tviska švara, ligoniai guli brangiose jiems pritaikytose vokiškose lovose, net specialios kėdės sunkiems pacientams maudyti duše kainuoja ne po vieną ir ne po du tūkstančius. Tai katalikiška ligoninė, bet į ją priimami bet kurio tikėjimo žmonės. Ateistai – irgi.

Didžiausias šios kadaise labai skurdžios ligoninės turtas yra personalas. Pasiaukojantis, mylintis ir išmanantis. Mano akimis žiūrint, ten dirba šventi žmonės, todėl Dievas jų darbą laimina.
Personalas su studentais.

Paklausite: „O iš kur pinigai, kai visi taip dejuoja?“ Atsakau: įrangą, remontus, inventorių apmokėjo Nyderlandų, Vokietijos katalikai ir Europos Sąjunga iš savo struktūrinių lėšų. Tik viena lietuviška įmonė metus laiko pravesdavo po 1 500 Lt kas mėnesį. Tik viena… Po mano straipsnio „Artumoje“ 2011 m. eiliniai žmonės katalikai, toli gražu ne turčiai, sunešė 80 000 Lt aukų. Kas 50, kas 100, kas 1 000, kas keliolika tūkstančių, kuris kiek pajėgė. Ačiū jiems visiems! Lenkiuosi prieš jus, mano gerieji! Tiesa, turtingieji tylėjo. Jie ten nepasirodė. Tačiau pasirodys. Kai kaulėtoji sumosuos prieš nosį dalgiu. Ten, viršuje, paspaus Jono, Petro ar Aldonos skambutį ir teks ruoštis į kelionę, iš kurios negrįžtama.

Pažįstu tuos koridorius, palatas, personalą. Besišypsančias, neirzlias gydytojas, slaugytojas, jų padėjėjas, valytojas, kineziterapeutą gražųjį Andrių, socialinę darbuotoją Eveliną, vairuotoją Vytautą, buhalterę Veroniką. Fantastiški žmonės. Ligoninės direktorė yra gydytoja Rita Kabašinskienė. Jos atkaklių pastangų dėka gautos lėšos remontams, įrangai. Bet ne jos jėgoms gauti bent kiek padoresnių pinigų algoms, o personalo žvėriškai trūksta, nes ten uždirbama mažai, o darbas pragariškas. Labai jau man skaudu žinoti, kiek tie jauni žmonės uždirba, ir negalėti nieko jiems padėti. Tačiau apie tai plačiau rašyti kol kas nesinori.

Paprašiau direktorės, viską žinančios apie kiekvieną pacientą, kad papasakotų apie ligonius, kuriuos aš, šiokia tokia savanorė, pažįstu vos kelis.

Pirmasis gydytojos Ritos pasakojimas. AIVARAS

Suaktyvinome vieną sritį – darbą su ligonio šeima. Ta proga papasakosiu apie savo pacientą Aivarą. Jam 23 metai. Prieš dvejus metus jam nutiko nelaimingas atsitikimas Danijoje, kur vaikinas nuvažiavo studijuoti žurnalistikos. Danai gydytojai jį reanimavo, bet nesėkmingai. Aivarą parvežė komos būsenos. Jo mama ir krikšto motina teta visą savo gyvenimą paskyrė jam. Jos nepalieka Aivaro nei akimirką, dieną naktį būna su juo pasikeisdamos. Beje, ši šeima yra sentikiai. Pradžioje moterys pareiškė viską darysiančios pačios, paprašė tik patalpų ir sąlygų. Dabar mes dirbame kartu su šeima, o centras yra ligonis. Visi esame viena komanda. Reikia ne vien paliatyvios pagalbos Aivarui, bet ir palaikymo šeimai. To nė akimirką negalima pamiršti. Kai TV laidos apie eutanaziją, kurioje mudvi su Aivaro mama dalyvavome, vedėja pasakė: „Tai dabar jūs neturite savo gyvenimo, negalite dirbti, jus paliko vyras ir t. t.“, Aivaro mama atsakė: „Ne, aš tik dabar supratau, kas yra prasmingas gyvenimas. Anksčiau rūpinausi visai ne tais dalykais, kurie yra svarbūs.“

Mama sūnui taiko aromoterapiją (gydymą kvapais), muzikos terapiją (Aivaras labai reaguoja į J. S. Bacho kūrinių įrašus), skaito jam, kalba. Abi seserys šypsosi būdamos su juo, esti linksmos. Jokių ašarų, dejonių. Aivaras maitinamas ir vaistus gauna per stomas, jis visas apraizgytas vamzdeliais gyvena savo gyvenimą, apie kurį mes labai nedaug žinome. Aivaras ryškiausiai reaguoja į mamą, kitaip, bet irgi pozityviai į tetą. Aišku, mūsų pagalba irgi labai svari. Dabar kontaktai su šeima puikūs. Mums visiems jo gyvybė yra vertybė, nesvarbu, kokia tos gyvasties forma. Jaudina glaudus ryšys tarp motinos ir sūnaus.
Rita Kabašinskienė

Šiuo metu Aivaras daugiau ir ryškiau reaguoja į prisilietimus, balsus, kalbą, glostymus nei prieš metus. Džiaugiuosi, kad jau kalasi mūsų komandinio darbo pirmieji daigeliai. Pradžioje abi moterys stengėsi visus slaugytojų darbus atlikti pačios, bet vėliau suprato, kad profesionalai yra profesionalai. Dabar jos mokosi iš mūsų, o mes – iš jų. Paliatyvioji medicina yra bendras darbas, medikai ir šeima turi dirbti kartu. Mes privalome palaikyti ir šeimą, bet centras visada buvo, yra ir bus ligonis. Skaudu, kad bendrosios medicinos gydytojas su artimaisiais pasikalba tik turėdamas laiko ir tai gal kokias 15 min. Tiek mirštantis žmogus, tiek ir jo artimieji paliekami patys sau. Gerai, jei atėjęs su Ligonių sakramentu kunigas pasilieka pakalbėti, o daugiau jokios paramos, deja, nėra.

Palatoje Aivaras guli, kaip ir sakė gyd. Rita, apraizgytas vamzdeliais (Beje, jų kaina nemaža ir nuolat reikia keisti). Kai pamatau jo mamą, aikteliu. Priešais mane stovi labai graži moteris, tiesiog kaip iš kino ekrano. Ir jaunai atrodanti! Spindi didžiulės mėlynos akys, vešlūs geltoni plaukai dailiai sušukuoti. Klausiu, kokia jos profesija. Atsako, jaunystėje buvusi siuvėja, paskui pardavėja, vėliau turėjusi savo mažą versliuką. Paklausta, iš ko gyvena, skėsteli rankomis. Matau kuklius, visai nebrangius, bet tvarkingus jos rūbus. Paaiškina, jog gyvena iš Aivaro 700 Lt neįgalumo pašalpos ir tėvų paramos. Sumoju, kad tėvai turėtų būti ne jaunuoliai ir ne turtuoliai. Sakau: „Bet buto išlaikymas, maistas, vaistai Aivarui! Juk 700 Lt esant tokiai situacijai juokinga suma!” Gražuolė Ruslana nusišypso ir vos ne linksmai sako: „Pinigai tokia smulkmena! Buvo laikai, kai mudu su Aivaru po dvi savaites mitom tik duona su margarinu, užgerdami šiltu vandeniu. Yra svarbesnių dalykų už pinigus.“

Žiūrėjau į tą moterį su baltu pavydu. Tikro grožio negali nustelbti autentiškas vargas, milžiniška nelaimė, ištikusi vienturtį sūnų, ir jo neaiški ateitis, nes tas grožis šviečia iš vidaus.

Telaimina Viešpats jus ir Aivarą, ponia Ruslana! Tesaugo Dievo Motina ligoninę, kurioje dirba pašaukimo atvesti medikai!

TAIP PAT SKAITYKITE