Vaistiniais augalais vadinami gydomųjų savybių turintys augalai. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, dabar gydymo tikslais naudojami apie 35 000 rūšių vaistiniai augalai, bet iš viso gali būti naudojami maždaug 75 000 rūšių augalai. Europos farmacijos pramonėje naudojama beveik 1 200 rūšių vaistinių augalų žaliava. Lietuvoje šiuolaikinėje ir liaudies medicinoje naudojami daugiau kaip 460 rūšių savaiminiai ir introdukuoti augalai.
Apie daugelio augalų, ypač augančių atogrąžų kraštuose, savybes iki šiol nedaug žinoma, bet vykdant išsamius kai kurių nuo labai seniai gydymui naudojamų augalų tyrimus atskleidžiama naujų jų savybių, aptinkama savitų junginių, kurie ateityje gali būti naudojami vaistams gaminti.
Dabar visame pasaulyje žmonės vis daugiau dėmesio skiria maisto kokybei, kai kuriuos sveikatos sutrikimus, jeigu įmanoma, stengiamasi gydyti augaliniais vaistais. Dėl to vaistinių augalų žaliavos poreikiai pasaulyje kasmet padidėja maždaug dešimtadaliu.
Šioje knygoje aprašyti miškuose, pievose, pelkėse, laukuose, vandens telkinių pakrantėse ar kitokiose buveinėse įsikuriantys, visoje arba beveik visoje Lietuvoje paplitę, dažniausiai liaudies ir šiuolaikinėje medicinoje naudojami 72 rūšių vaistiniai augalai. Skaitytojai ne tik galės sužinoti, kokie negalavimai ir ligos gydomi šiais augalais, bet suras daug kitokių žinių apie kiekvienos rūšies augalus.
Labai svarbu priminti, kad vaistiniai augalai, kaip ir bet kurie kiti vaistai, jeigu vartojami netinkamai, gali pakenkti sveikatai. Susirgus nederėtų pulti gydytis patiems, vertėtų pasitarti su gydytoju, fitoterapeutu arba vaistininku. Būtina žinoti, kad yra vaistinių augalų, kurių preparatų negalima vartoti sergant tam tikromis ligomis, geriant kai kuriuos kitus vaistus. Žinoma, esama ir tokių vaistinių augalų, kurių antpilus arba arbatą vartoti visai saugu, bet net ir jais nereikėtų piktnaudžiauti.
Balinis ajeras
Acorus calamus
Ajeriniai – Acoraceae
Baliniai ajerai – daugiamečiai, iki 1 m aukščio išaugantys augalai. Išoriškai jie truputį panašūs į vilkdalgius, bet vilkdalgių lapai dažniausiai melsvi, o ajerų – skaisčiai ar gelsvai žali. Lengviausia ajerus atskirti pagal kvapą – jokie kiti augalai nekvepia taip, kaip ajerai. Baliniai ajerai įsikuria įvairių vandens telkinių: kūdrų, tvenkinių, ežerų, upių, pakrantėse ir neretai sudaro nemažus sąžalynus.
Baliniai ajerai Lietuvoje daugeliui yra gerai pažįstami augalai. Apie tai, kad jie žmonėms buvo svarbūs, galima spręsti ir iš daugybės liaudiškų pavadinimų, tokių kaip airas, airys, ajaras, arielas, arielys, ejeras, tatarška, totorka ir kt., o štai XIX a. pabaigoje Laurynas Ivinskis šį augalą siūlė vadinti litjėru.
Baliniai ajerai paplitę visoje Lietuvoje ir susidaro įspūdis, kad jie čia augo visą laiką. Iš tikrųjų balinis ajeras yra svetimžemis, iš Azijos kilęs augalas. Kada ajerų buvo atvežta į Europą ir Lietuvą, tiksliai nežinoma. Anksčiau literatūros šaltiniuose rašyta, jog XIII a. juos atgabeno totoriai, tačiau šie teiginiai niekuo nepatvirtinti. Dabar manoma, kad į Europą, tikriausiai ir į Lietuvą, šie augalai atvežti ir pradėti auginti XV a. pabaigoje arba XVI a. viduryje.
Švieži ajerų šakniastiebiai truputį nuodingi, todėl vaistams naudojami tik džiovinti. Nuodingas ir iš ajerų gaunamas eterinis aliejus, nes jame esama azarono, turinčio kancerogeninių savybių. Šio junginio gausu Azijoje savaime augančiuose ir Europoje paplitusiuose augaluose, bet beveik nėra Amerikoje aptinkamuose baliniuose ajeruose. Azijoje, ypač Indijoje, ajerų šakniastiebiai gydymo tikslais naudojami jau kelis tūkstantmečius ir nėra jokių žinių apie jų keliamą pavojų sveikatai. Dėl to manoma, kad džiovintus šakniastiebius naudoti saugu, o pavojingas tik ajerų eterinis aliejus, kuriame daug azarono. Iš šakniastiebių gaunamas eterinis aliejus dar prieš dešimtmetį plačiai naudotas parfumerijoje ir maisto pramonėje, tačiau pastaraisiais metais Europos Sąjungoje ajerų eterinį aliejų uždrausta naudoti maisto pramonėje, kol nebus išsamiai ištirtas jo poveikis žmonių sveikatai.
Azijoje iš cukruje virtų balinių ajerų šakniastiebių gaminami saldėsiai, o kartais nulupti ir išmirkyti vandenyje, kad prarastų kartumą, valgomi kaip vaisiai. Juose yra apie 1 proc. krakmolo. Skrudintų arba džiovintų šakniastiebių milteliai Azijos šalyse, ypač Indijoje, vartojami kaip prieskoniai, patiekalams suteikiantys malonų aromatą, jais kvapninama arbata. Kartais milteliai vartojami kaip cinamonų, imbierų arba muskatų pakaitalas.
Jaunais, dar beveik baltais vidiniais lapais arba labai jaunais žiedynais – burbuolėmis – galima paskaninti salotas.
Azijoje ajerų lapų arba šakniastiebių dedama į aruodus su grūdais, kad atbaidytų grūdus graužiančius vabzdžius. Seniau iš ajerų lapų buvo pinami dembliai ir krepšiai.
Lietuvoje ant ajerų lapų nuo seno kepta kvapni duona. Džiovintų lapų dėta į rūbų spintas ir skrynias. Teigiama, jog jie ne tik suteikdavo drabužiams, ypač lininiams, malonų kvapą, bet ir apsaugodavo nuo vabzdžių. Vilnonius drabužius ir kailinius, kad jų negraužtų kandys, apibarstydavo ajerų šakniastiebių milteliais.
Vaistams 1–2 metų amžiaus ajerų šakniastiebiai kasami rudenį, nuvytus lapams, arba anksti pavasarį. Senesni šakniastiebiai vaistams netinka, nes jų vidus dažniausiai būna pradėjęs pūti. Iškasti šakniastiebiai nuplaunami, pašalinamos plonos šaknelės. Šakniastiebiai supjaustomi 15–20 cm ilgio gabalais, storesni perskeliami išilgai ir džiovinami ne aukštesnėje kaip 35 °C temperatūroje. Paruoštą žaliavą galima laikyti ne ilgiau kaip dvejus metus.
Iš balinių ajerų šakniastiebių pagaminti nuovirai, užpilai arba milteliai liaudies medicinoje naudojami labai seniai. Plačiausiai jie vartojami sergant virškinimo organų ir nervų ligomis. Iš šio augalo pagaminti preparatai gerina skrandžio sulčių skyrimąsi, normalizuoja apetitą, jais rekomenduojama gydyti dėl nervinių priežasčių kilusią anoreksiją. Teigiama, kad kramtant nedidelį gabalėlį džiovinto šakniastiebio praeina noras rūkyti. Visose augalo dalyse esančios medžiagos turi tonizuojamųjų ir stimuliuojamųjų savybių. Dideli iš balinių ajerų pagamintų preparatų kiekiai gali sukelti haliucinacijas. Anksčiau ajerų šakniastiebių nuoviru praplaudavo plaukus, nes ajerai stiprina plaukų šaknis. Nuo šių augalų nuoviro plaukai truputį pašviesėja.
Balinius ajerus galima auginti soduose dekoratyvinių tvenkinėlių pakraščiuose, tačiau reikėtų prisiminti, jog jie gana sparčiai plinta šakniastiebiais ir per kelerius metus užima nemažą plotą.
Ištrauka iš knygos
Zigmantas Gudžinskas, Jadvyga Balvočienė
Lietuvos vaisiniai augalai. Pažįstami, bet nežinomi, kūno sveikatai, sielos džiaugsmui
Šviesa, 2008 m.
