Lietuvoje siaučia peršalimo ligos, aplinkui girdėti šnarpštimas, čiaudulys ir kosulys. Nors gydytojai kala mums į galvas, kad reikia tartis su jais, mes, prisižiūrėję TV reklamos, pirmiausia tariamės su vaistininku. Ką apie vaistus nuo kosulio reikėtų žinoti iš anksto?
Visų pirma turėtume žinoti, kad tarp dešimties populiariausių radijuje, televizijoje, spaudoje, lauko stenduose reklamuojamų produktų šaltuoju metų laikotarpiu trečiojoje vietoje puikuojasi vaistai nuo kosulio ir peršalimo ligų, praleisdami į priekį tik prekybos tinklus ir mobiliojo telefono ryšio išankstinio mokėjimo korteles. Tai liudija kelis dalykus, tačiau svarbiausia, kad į šių vaistų kainą „įkalkuliuotas” ne tik jų poveikis, bet ir reklamai išleisti pinigai. Tad turėkime tai omeny, pirkdami išreklamuotas ir brangias priemones.
Žinoma, visai nenorime pasakyti, kad jos nieko vertos, tiesiog patartume labiau pasidomėti vaistų nuo kosulio prigimtimi ir šia problema apskritai. Deja, čia svarbu pasitikėti gydytoju, nes ir jo „nuomonė” gali būti paveikta vaistų platintojų. Ši problema yra gana opi, bet vienas dalykas yra vaistų nuo rimtų ligų skyrimas, o visai kas kita – „nekaltos” mikstūros. Pirmuoju atveju tik labai jau nedoras gydytojas skirs ne tuos vaistus vien dėl to, kad jo „gražiai” paprašė. O vaistai nuo kosulio – puiki dirva įbrukti reklamuojamas prekes.
„Sunkus” pokalbis su gydytoju
Tad vertėtų suklusti, jei, skirdamas vaistą nuo kosulio, gydytojas pakiša jums šio vaisto reklaminį lapelį – vadinasi, jo platintojų poliklinikoje jau būta. Žmonės kalba, kad įtarimą gali kelti ir nereceptiniam vaistui išrašytas receptas – esą gydytojui tai yra tai įrodymas, gaunant atlygį iš farmacijos firmos. Tačiau jei atmestume visus šiuos dalykus, kurių nors nereikėtų perdėti, bet vis dėlto turėti omeny, gydytojui pasiūlius vaistus, pirmiausia paklauskime apie šio vaisto kainą, pagrindinę veikliąją medžiagą ir pasidomėkime, ar yra pigesnių to paties vaisto analogų (dažniausiai būna).
Atrodytų paprasta kaip dukart du, tačiau daugelis žmonių, o ypač mažų vaikų turinčių mamų to padaryti nedrįsta. Tą patį klausimą apie pigesnį variantą galite užduoti ir vaistinėje – padorus vaistininkas jums tokį suras. Neretu atveju vaikui pakaktų kelių liaudies medicinos procedūrų ir becukrio čiulpinuko gerklei drėkinti, tačiau, matyt, naudojamasi psichologiškai pažeidžiama mamų padėtimi.
Pasak šeimos gydytojos Z. Andrijauskienės, dauguma virusinių infekcijų, laikantis režimo ir naudojant paprasčiausias priemones, praeina per kelias dienas. Amerikoje atlikti tyrimai parodė, kad „rimti” nuo kosulio skiriami vaistai vaikams iki trejų metų pavojingesni nei pačios infekcijos, todėl gydyti vaikus patiems labai rizikinga. Tad dalis vaistų gamintojai eina kitu, labai saugiu keliu – daugelis vaistų nuo kosulio, kurie skiriami mažiems vaikams, yra absoliutus placedas – kitaip sakant, saldus vandenėlis sąžinei nuraminti. Žinoma, jei placebą geria suaugęs žmogus, jam padeda tikėjimas, kad vaistas padės – tai ir yra vadinamasis placebo efektas. Tačiau juk mažas vaikas to nežino…
Sarginio šuns lojimas
Tačiau, pasak medikės, kosulio nereikėtų ir ignoruoti, nes jis gali turėti daugybę priežasčių, neretai rimtų. Neminint rimtų plaučių ligų, kurios mikstūromis tikrai negydomos, kosčioti galima net dėl rėmens – tokiu atveju mikstūra nuo kosulio taip pat nepadės. Apskritai medikai vaizdinga sako, kad kosulys – tai sarginis šuo, perspėjantis apie ligą.
Kosulys skirstomas į neproduktyvų sausą ir produktyvų drėgną kosulį.
Kai kosulys būna drėgnas, atkosėjamos gleivės. Lojantis kosulys – būdingas tracheito požymis. Periodinis kosulys, kai žmogų tarsi be priežasties ištinka kosulio priepuoliai, būdingas plaučių navikui. Sunerimti reikia ir tuomet, kai kosulį lydi dusulio priepuoliai, kosint skaudą krūtinę ar, kad ir nesmarkiai, kosima ilgą laiko tarpą. Tuomet taip pat būtina kreiptis į medikus, o ne traukti į vaistinę vaistų savo nuožiūra.
Ligos pradžioje sutrinka bronchų liaukučių veikla – sumažėja gleivių gamyba, todėl pirmiausia žmogų vargina sausas kosulys. Ketvirtą penktą ligos dieną sekreto pradedama gaminti daugiau, ir kosulys tampa drėgnas. Tad jei vaistai nuo kosulio „suveikė” ketvirtą ar penktą dieną, kokia iš to peršasi išvada?
Kokie būna vaistai?
Dažniausiai vartojami atsikosėjimą lengvinantys vaistai, tačiau kartais skiriami kosulį slopinantys. Populiariausi atsikosėjimą skatinantys vaistai – ambroksolis, N.acetilcisteinas, bromheksinas, bronteksas, karbocisteinas ir kt. Nesate susidūrę su tokiais vaistais? Vadinasi, iki šiol jums skyrė „nekaltą” produkciją, daugiausiai žolinius preparatus (prospaną, hedeliksą, stodalį, galbūt – svilarožės sirupą).
Atsikosėjimą lengvinantys vaistai stimuliuoja bronchų liaukų sekreciją, aktyvina virpamojo epitelio judesius, keičia skreplių klampumą. Tik atrodo, kad skirti vaistus atsikosėjimui palengvinti labai paprasta, štai paskaitėte, ir žinote.
Iš tikrųjų sekretą suskystinus per smarkiai, atsikosėjimas, atvirkščiai, pablogėja, sumažėja bronchų laidumas, pasunkėja kvėpavimas. Tai gali atsitikti, kai atsikosėjimą lengvinančių vaistų skiriama per daug ar parenkami ne tie, kurių reikia konkretaus žmogaus konkretiems simptomams.
Nors patį kosulį galima pavadinti „gydymo priemone”, kartais skiriama ir kosulį slopinančių vaistų. Jų medikai rekomenduota sergantiems laringitu, tracheobronchitu, kokliušu. Tačiau tokius vaistus gerti patiems, be medikų rekomendacijos, itin pavojinga.
Kosulį slopinantys vaistai būna centrinio ir periferinio poveikio. Centrinio veikimo kosulį slopinantys vaistai mažina padidėjusio kosulio centro aktyvumą, periferinio – slopina periferinių kvėpavimo organų sričių kosulį provokuojančius dirginimo impulsus.
Dažniausiai vartojami centrinio poveikio kosulį slopinantys nenarkotiniai vaistai – glaucinas, libeksinas, oksaledinas; ir narkotiniai – kodeinas, lindilanas, kodiprontas ir kiti savo sudėtyje kodeino turintys vaistai.
