Šią ligą dar vadina tariamąja mirtimi. Prisimenate, taip atsitiko Džuljetai, kai ji išgėrė migdomųjų? Emocingiems, jautriems žmonėms „mirtinu miegu” užmigti kur kas paprasčiau nei tiems, kurių nervai plieniniai.
Letargo miegas gali trukti nuo kelių valandų iki kelių mėnesių ir net metų. Tokio miegančiojo praktiškai neįmanoma pažadinti, tačiau jis kvėpuoja, širdis plaka. Labai retais atvejais pastebima „tariama mirtis”: staiga krinta arterinis spaudimas, pulsas tampa vos pastebimas, kvėpavimas — paviršutiniškas ir retas. Matyt, dėl to pasklido kraupios istorijos apie žmones, kurie buvo palaidoti gyvi.
Dar XIX amžiaus viduryje išradingieji vokiečiai sugalvojo tariamiesiems negyvėliams specialų įrenginį: prie rankų ir kojų pritvirtindavo kontaktus, kurie nuo menkiausio judesio sukeldavo trumpąjį elektros grandinės jungimą, ir vienu metu įsijungdavo skambutis bei ventiliatorius. Po to, kai vienoje iš Anglijos lavoninių atsigavo jau ne pirmas mirusysis, buvo išleistas įsakymas, pagal kurį visuose šalies morguose privalėjo būti varpas, kad atsigavęs žmogus galėtų iškviesti pagalbą. Anglijoje XX amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo sukurtas specialus aparatas, kuris reaguodavo net į menkiausią širdies aktyvumą. Rezultatai pranoko lūkesčius: jau atliekant pirmąjį bandymą, lavoninėje buvo aptikti du gyvi „lavonai” — mergina ir pagyvenęs vyras. Galbūt todėl britų specialistai padarė išvadą, kad sergančiųjų letargija skaičiaus iš tiesų yra ženkliai didesnis, nes ligoniai paprasčiausiai palaidojami.
Miego priepuoliai
Tikrai ilgo letargo miego atvejai pakankamai reti. Dažniausiai jis pasireiškia periodiškai. Žmonės užmiega kelioms dienoms, atsibunda ir vėl užmiega. Jie įsigudrina netgi dirbti. Kartą patyrus letargijos priepuolį, jie gali kartotis, užklupti bet kur.
Žmogus užmiega ir nenubunda. Jį veža į ligoninę, diagnozuojama neaiškios kilmės koma. Atliekami tyrimai, sukviečiami konsultantai… Medikams tenka dirbtinai palaikyti ligonio kvėpavimą, maitinti, kovoti su pragulomis ir infekcijomis. Ilgesnio letargo miego metu apykaitos procesai sulėtėja, todėl susidaro įspūdis, kad žmogus nesensta. Iš tikrųjų tokiems ligoniams labai svarbi gera priežiūra, nes tokios būklės pacientų inkstai, bronchai, kraujagyslės tampa labai pažeidžiamos. Dažnai tokie žmonės sugrįžta į gyvenimą būdami invalidais.
Neįtikėtina, tačiau šios ligos niekas negali išgydyti net XXI amžiuje. Vienintelė išeitis — laukti, kol žmogus atsigaus pats.
Ligos istorija
Letargija egzistavo visais laikais, tačiau seniau žmonės nesugebėjo atskirti tariamos mirties nuo tikrosios, ir galima spėti, kad ne vienas žmogus iš tiesų buvo palaidotas gyvas. Itin plačiau nuskambėjo Frančesko Petrarkos ir Nikolajaus Gogolio atvejai. XIV amžiaus garsus italų poetas kartą rimtai susirgo ir kelias dienas gulėjo be sąmonės. Draugai ir artimieji palaikė jį mirusiu ir pradėjo ruoštis gedulingam ritualui. Visų nuostabai, keturiasdešimtmetis poetas atsibudo tiesiog prie iškastos kapo duobės! Beje, po to jis gyveno ir kūrė dar trisdešimt metų!
Daug siaubingesni dalykas nutiko garsiam rusų rašytojui Gogoliui! Visiems žinoma, jog jo psichika buvo nepaprastai silpna. Rašytojas kentėjo nuo letargijos priepuolių ir visada bijojo būti palaidotas gyvas. Galutinai jo sveikata palūžo po mylimos moters Jekaterinos Chomiakovos mirties. 1852 metais, būdamas apimtas didžiulio sielvarto, N.Gogolis sudegino antrąją savo garsiojo kūrinio „Mirusios sielos” dalį ir sunegalavo. Tais pačiais metais jis mirė ir buvo palaidotas Danilovo vienuolyno kapinėse Maskvoje. Artimi draugai bandė patikrinti, ar jų bičiulis neužmigo letargo miegu, tačiau nusprendė, kad vis dėlto jis mirė. 1931 metais Maskvos valdžia nusprendė panaikinti minėtąsias kapines, o Gogolio palaikus perlaidoti. Ekshumacijos metu karstas buvo atidarytas, ir atsivėrė siaubingas reginys: rašytojas gulėjo apsivertęs ant pilvo, o karsto apmušalai buvo sudraskyti…
Reikia saugoti nervus!
Letargijos problema žmones jaudino visais laikais. Akademikas I.Pavlovas sveiką žmogaus miegą vadino nervų sistemos „gelbėtoju”, apsaugančiu organizmą nuo pervargimo. Mokslininkui teko stebėti letargiją sergantį Kačalkiną, kuris užmigo1896 metais, o nubudo tik 1918-aisiais. Per visą tą laiką vietoj įprastų 70-80 dūžių per minutę buvo girdėti tik du trys, vietoj 16-18 įkvėpimų — vienas du. Tai reiškia, kad visos žmogaus organizmo funkcijos sulėtėjo maždaug 20-30 kartų. Be to, jis nerodė jokių gyvybės ženklų, jokių refleksų, kūno temperatūra buvo vos didesnė nei oro. Tokie ligoniai keliasdešimt parų gali negerti, nevalgyti. Kaip dažnai teigia tokių ligonių artimieji, letargija sergantys žmonės, išoriškai nesensta. Tačiau nubudę jie per 3-4 metus vėl pradeda atrodyti pagal savo amžių. Nubudęs Kačalinas pasakojo, kad miegodamas aiškiai suvokė viską, kas vyko aplink ir prisimena visus praėjusių metų įvykius, tačiau nubusti negalėjo dėl siaubingo silpnumo.
Ilgiausias oficialiai įregistruotas letargo miego atvejis užfiksuotas Rusijoje. Nadežda Lebedeva 1954 metais po audringo skandalo su vyru užmigo ir nubudo tik… 1974-aisiais! Per tą laiką jos vyras mirė. O dvidešimties metų trukmės moters miego atvejis buvo įrašytas į Gineso rekordų knygą.
Pasivaikščiojimai su protėviu
Ypatingas atvejis nutiko tolimoje kazachų gyvenvietėje 1969 metais keturmetei mergaitei Nazirai Rustamovai. Kadangi ji iki šiol ne tik gyva, bet dar ir sveika, apie viską gali papasakoti pati. „Užmigau būdama ketverių, — pasakoja Nazira. — Kaip tai atsitiko, neprisimenu. Netrukus man sukaks 36-eri, bet iš jų šešiolika metų aš išmiegojau. Gimiau mažame kalnų kišlake netoli Turkestono miesto Pietų Kazachstano srityje. Iš mamos pasakojimų žinau, jog nuo vaikystės man skaudėjo galvą, kartą pradėjau kliedėti būseną, ir mane nuvežė į srities ligoninę. Nerodžiau jokių gyvybės ženklų, tad gydytojai nusprendė, kad miriau. Tėvai mane palaidojo. Tačiau naktį po laidotuvių mano senelis ir tėtis per miegą išgirdo Balsą, kuris pranešė jiems, kad palaidojo mane gyvą. Pagal mūsų papročius žmonių nelaidoja karstuose ir neužkasa į žemę. Kūną suvynioja į savaną ir palieka specialiame namelyje-kape. Artimieji puolė manęs gelbėti. Kaip teigia tėtis, savanas kai kurios vietose buvo suplėšytas. Tai juos įtikino, kad aš iš tikrųjų esu gyva. Mane išvežė į mokslinių tyrimų institutą Taškente, kur išgulėjau po specialiu gaubtu, kol nubudau. Aš regėjau sapnus. Tiksliau, tai buvo net ne sapnai, o pojūčiai: gyvenau kitame pasaulyje.
Aš bendravau su savo protėviu. Jis buvo žymiausias mistikas, mokslininkas, dvasinis gydytojas ir XII amžiaus poetas Achmedas Jasavis. Jo garbei Turkestane pastatyta didelė šventykla. Su juo bendravau, vaikščiojau po sodus ir ežerus. Buvo labai gera. O 1985 metais rugpjūčio 29-ąją nubudau nuo telefono skambučio. Telefonas ilgai ir įkyriai skambėjo. Supratau, kad niekas, išskyrus mane, neatsilieps, tad man būtina pakelti ragelį. Ėjau ta kryptimi, iš kur skambėjo telefonas. Gretimame kambaryje sėdėjo kažkas iš instituto aptarnaujančiojo personalo. Kai pamatė mane, juos ištiko šokas. Žinoma, kol miegojau, aš negalėjau išmokti nei rašyti, nei skaityti. Tačiau, kai nubudau, aš absoliučiai viską mokėjau.”
Kai daug žinai
Medikai apstulbo pamatę stovinčią prieš juos Nazirą. Maskvoje su mergina dirbo parapsichologai, tyrinėjo jos sugebėjimus, egzaminavo, net vežė į kitas šalis ir rodė populiariose televizijos laidose. Nazira tikino (ir tai patvirtino su ja dirbę žmonės), jog ji gali levituoti (atsiplėšti nuo žemės ir skraidyti) ir teleportuotis (akimirksniu persikelti erdvėje). Tai taip pat patvirtino jos draugai. Mergina suprato gamtos ir žvėrių kalbą, galėjo bendrauti beveik bet kuria kalba, turėjo telepatijos galių. Pastarasis sugebėjimas išliko iki šiol.
Pirmais po nubudimo metais Nazira galėjo… materializuoti pinigus, jeigu jų trūkdavo. „Matyt, iš pradžių manyje nebuvo nieko materialaus, aš buvau dvasiniame kūne, — manė ji. — Tai tik vėliau mane primaitino mėsa, duona, tad vis labiau pradėjau įeiti į fizinį kūną.” Tačiau visi šie unikalūs merginos sugebėjimai netrukus dingo.
Per šešiolikos miego metų Nazira paaugo 28 centimetrus. Vėliau pakankamai greitai subrendo ir dabar atrodo pagal savo metus. Ji, suprantama, nesimokė nei mokykloje, nei institute. Tačiau jeigu merginai iškyla koks nors klausimas, atsakymą ji gauna iš aukščiau, lyg iš kažkokio informacinio lauko. Kitaip to neįmanoma paaiškinti. Iš pradžių Nazira suprato beveik visas kalbas. Dabar daugelį iš jų mergina jau užmiršo. Dabar Nazira rašo ir kalba tik rusų, kazachų, uzbekų, tadžikų ir arabų kalbomis. Angliškai gali rašyti, o perskaityti ir suprasti, ką parašė — jau ne. Mokslininkų nuomone, visas šias buvusias žinias ir ypatingus sugebėjimus galima sugrąžinti. Ji ir pato labai to tikisi.
O neseniai Nazira suprato, kad jos fizinis kūnas nebijo nei karščio, nei šalčio. Dabar vasarą ir žiemą moteris vaikšto tik basomis ir apsivilkusi lengvu paltuku. Ne kartą ypatingą dėmesį jai rodė sostinės tvarkos saugotojai, Nazirai porą kartų teko keliauti su jais į policijos poskyrį.
Kai kurių metafizikų nuomone, kai žmogus atsiduria letargo būsenoje, jo siela būna subtilesniame nei fizinis, astraliniame, pasaulyje. Pasaulyje, kur visi gyvybiniai procesai vyksta minties lygmenyje. Nazirai riba tarp astralinio ir fizinio pasaulio išsitrynė. Gyvendama Žemėje, moteris nenoromis perėmė šio pasaulio papročius ir prarado ryšį su subtilesniais dvasinaisi dalykais.
Letargo priežastys
Kodėl kai kurie žmonės puola į letargo miegą? Mokslininkų nuomone, priežastys yra kelios (nors visiškai užtikrintai nieko negalima teigti). Pirma, letargija gali būti grėsmės gyvybei pojūčio pasekmė. Pavyzdžiui, galvos trauma, rimti nusinuodijimai, didelio kiekio kraujo netekimas, fizinis išsekimas… Tokia letargija dažniausiai tęsiasi tol, kol organizmas savarankiškai atsistato.
Antroji priežastis — psichinė patologija. Pavyzdžiui, stuporas, ištikęs dėl kai kurių psichinių sutrikimų, gali trukti metų metus. Tai labai primena letargiją. Žmogus supranta, kas vyksta aplinkui, bet nesugeba pajudėti ir net atmerkti akių. Psichogeninė (isterinė) letargija ištinka jautrius žmones ir yra tarsi apsauginė organizmo reakcija į stiprius stresus — atleidimą iš darbo, vyro išėjimą… Visa tai gali sukelti ilgą, iki kelių dienų trunkantį miegą. Kita vertus, žmogus kartkartėmis atgauna sąmonę, kad nueitų į tualetą, o vėliau vėl užmigtų.
Medikai letargiją dažniausiai suvokia kaip komos pranašę. Iš čia — ir trečia priežastis: yra medicininių preparatų, kurie gali sukelti letargiją.
Ir galiausiai — tikroji letargija. Ji retai sutinkama — visame pasaulyje užfiksuojama vos dešimt atvejų per metus. Jos atsiradimo priežastys mokslui nežinomos. Populiariausia hipotezė — kad letargiją sukelia kažkoks nežinomas mokslui virusas.
Duomenų apie letargijos atsiradimą neįmanoma surasti, tačiau viena iš paskutinių mokslininkų hipotezių daug kas paaiškina. Specialistai ištyrė dvidešimt pacientų, sirgusių letargija. Pasirodė, kad visi jie vaikystėje dažnai sirgo angina, kurią sukėlė streptokoko infekcija. Mokslininku teigimu, būtent šie streptokokai mutavę patenka į smegenis ir gali sukelti letargiją.
Nesiskirkite su mobiliuoju
Nepriklausomų žurnalistų grupė atliko tyrimus ir išsiaiškino, jog per pastaruosius trejus metus pasaulyje oficialiai įregistruota beveik trisdešimt letargijos atvejų. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) statistiką, tai keturis kartus daugiau nei per praėjusius 50 metus. Pavyzdžiui, 1999 metais „prisikėlė iš mirusiųjų” iš karto trys žmonės: JAV, Rusijos ir Irako piliečiai.
Šiuolaikinė tendencija — į mirusiojo karstą įdėti mobilųjį telefoną — visiškai pateisinama. Laimė, mūsų dienomis tikimybė būti palaidotam gyvam tėra minimali. Net gilaus letargo miego metu gydytojai sugeba aptikti ligonio gyvybės ženklų — iš širdies plakimo, raumenų susitraukimo ir nervų reakcijos į elektros srovės dirgiklius, vyzdžių išsiplėtimą reaguojant į skausmą…
Deja, nuo šios baisios ligos niekas nėra apdraustas.
