Palikuonių turinčios patelės yra linkusios lengviau pakelti stresą ir negandas bei yra drąsesnės, pareiškė Jungtinių Valstijų Ričmondo universiteto psichologijos katedros pirmininkas neurobiologas Kreigas Kinslis, atlikęs eksperimentus su žiurkėmis, bei teigiantis, kad jo atradimai taikytini ir žmonėms.
K. Kinslis nustatė, kad žiurkių patelės, turinčios vieną ar daugiau palikuonių, daug mažiau nervinasi provokuojamos žiurkiukų neturinčių patelių. Mokslininkas nustatė, kad specialūs baimės centrai palikuonių atsivedusių žiurkių smegenyse būna mažiau aktyvūs nei kitų patelių.
Šį reiškinį K. Kinslis pavadino „motinystės lemiamu nerviniu atsparumu”.
1999-aisiais K. Kinslis pristatė tyrimą, įrodantį, kad nėštumo hormonai aktyvina smegenų ląsteles, atsakingas už mokymąsi ir atmintį. Palikuonių turėjusioms žiurkėms specialiuose labirintuose rasti kelią sekėsi lengviau nei kitoms žiurkėms.
Be to, mokslininkas nustatė, kad žiurkiukų turinčios patelės yra net tik protingesnės, bet ir ramesnės bei drąsesnės. Per paskutinįjį tyrimą K. Kinslis su kolegomis žiurkių pateles įkišo į judėjimą varžančius vamzdelius iš organinio stiklo ir nunešė juos į šviesų kambarį.
„Žiurkėms nepatinka būti suvaržytoms ir jos nemėgsta šviesos”, – sakė K. Kinslis. Vėliau žiurkės buvo paleistos į atvirą erdvę. „Graužikai mėgsta tamsias, uždaras vietas; jiems nepatinka atviros ir apšviestos erdvės”, – teigė mokslininkas.
Žiurkės, kurios niekada neturėjo palikuonių, buvo linkusios sustabarėti ar judėti labai nedrąsiai, tuo tarpu patelės-motinos drąsiai žvalgėsi. K. Kinslis tvirtino, kad pakitimai už baimę atsakingose palikuonių turinčių žiurkių smegenyse buvo amžini. „Šis poveikis, rodos, tęsiasi visą gyvenimą”, – sakė jis.
Anot eksperto, tyrimų rezultatus gana drąsiai galima taikyti ir žmonėms. Didelė dalis žmonių bei žiurkių genų yra tokie patys, o toks elgesys turėtų būti panašus tarp daugelio žinduolių.
