Patiksliname: kalbėsime apie tai, kaip su jais išbūti po vienu stogu ir net šį tą prasmingo nuveikti. Asilas, kaip biologinė rūšis, pavojingiausias yra tuomet, kai sėdi viršininko kėdėje, tačiau ir kolega–asilas, esantis tokio pat rango kaip ir Tu, gali pridaryti pakankamai daug nemalonumų, kuriuos srėbti, žinoma, teks visiems. Taip pat ir Tau. Ir blogiausia, kad niekur nedingsi: asilą, kaip ir Tave, įdarbino dėl Tau galbūt nežinomų, tačiau, vadovybės nuomone, akivaizdžių jo profesinių gabumų. Arba pagal pažintis — šis variantas, kalbant apie asilus, kur kas dažnesnis. Vadinasi…
Vadinasi, iš pradžių suskirstysime šią biologinę rūšį į porūšius ir pamėginsime prie kiekvieno iš jų rasti kokį nors priėjimą.
Asilas „AŠ TEISUS!“
Pažįstamas tipas? Kaip besuformuluotum savo kritiką, kokius atsargius žodžius ir kokias nekaltas konstrukcijas bepasirinktum, šio porūšio asilas sureaguos taip, lyg būtų mirtinai įžeistas. Jis yra įsitikinęs, kad visuomet ir visur elgiasi labai teisingai, o bet kokie mėginimai atsargiai pabadyti pirštu į klaidas paprastai baigiasi skandalu. Sutinkame su Tavim, kad tokiam tik išperti kailį ir tegul ginčijasi sau namie su uošve. Deja, jo viršininkas esi ne Tu…
Pamėgink elgtis taip: mėgindamas užsiminti apie kokią nors jo klaidą, palygink ją su savo patirtimi, tiksliau, su analogiška kažkada padaryta savo klaida. Ir apskritai nesakyk: „tu susimovei“, „tu pripjovei grybo“, geriau — „mes susimovėme“, „mes pripjovėme grybo“ ir pan. Juolab kad dirbate kartu ir tai bent jau iš dalies yra tiesa (gerai jau gerai, sutinkame, kad Tavo atžvilgiu tai ne visai sąžininga). Ir kalbėdamas apie šio asilo klaidas išmesk iš savo žodyno tokius žodžius kaip „visada“ ir „niekada“: juos išgirdęs šis gyvūnas tikrai pradės stuksenti kanopomis į grindis.
Asilas „GINČŲ DIEVAS“
Dar vienas žmogaus draugas… Šis ginčijasi bet kokia tema, ginčijasi dėl visiškai nesvarbių dalykų, ginčijasi dėl smulkmenų, ginčijasi tik tam, kad pasimėgautų savo asilišku balsu. Kad ir ką beišgirstų šio porūšio asilas — jis būtinai paprieštaraus ir užginčys.
Daryk taip: leisk jam išsikalbėti, nepertraukinėk. (Nesakome, kad bus lengva.) O kai jis užsičiaups, ramiai, svariai argumentuodamas išsakyk savo požiūrį. Idealu, jei jūsų pokalbį girdi ir gali įvertinti bendradarbiai. Tavo pranašumai — nenuginčijami. Visi tai išgirdo. Žinoma, ilgaausis idiotas ras dėl ko paprieštarauti ir „įplieksti polemiką“. Bet tai jau bus toks pilstymas iš tuščio į kiaurą, kad kiti kolegos, prisikentėję nuo asilėlio ne mažiau už Tave, nė nemirktelėję palaikys Tave — ir gyvulys gaus per kuprą ne nuo Tavęs vieno, o jau nuo viso skyriaus. Tegyvuoja teisybė!
Asilas „VISATOS CENTRAS“
Nepakenčiamas asmenybės tipas, tiksliau, nepakenčiamas asilų porūšis. Teko būti Valstijose? Va, ten didžioji pusė gyventojų — tokie… Apie tai, kokias salotas labiausiai mėgstame valgyti antradieniais — kalbėsime pusvalandį. Kitos dvidešimt minučių — skaniausiems trečiadienio sumuštiniams. Prieš trisdešimt ketverius metus rytais jis labiausiai mėgdavo gerti juodą kaip naktis espreso, tačiau, deja, pastaruosius septyniolika metų ir aštuonis, ne, palaukite, septynis su puse mėnesio kas rytą — tik cappuccino. Ir visa tai labai rimta, matyti, kad žmogus labai nuoširdžiai šiuos pliurpalus laiko svarbiais, principiniais, fundamentaliais, kalba su filosofiniu pakylėjimu… Gal todėl angliškai „aš“ rašomas didžiąja raide… Visi šie susireikšminimo stereotipai iš buities sferos sėkmingai perkeliami į darbinius santykius. Ir bet kuris prekybos centro grindų valytojas giliai širdyje jaučiasi esąs mažų mažiausiai tarpgalaktinio laivo kapitonu…
Gerai, visa tai ten, anapus Atlanto, ir jiems galima atleisti bent jau dėl to, kad ir Tave ten iš anksto gerbia ne mažiau nei save. Na, o pas mus, deja, šio porūšio asilai, nors ir sutinkami gerokai rečiau, yra kiek kitokie. Ir pagrindinis jų skirtumas nuo tų, iš už Atlanto, tai, kad mūsiškiai „aš“ rašo kaip ir Amerikoje — didžiąja raide, bet štai visų aplinkinių „aš“ — mažąja. O tai jau, sutik, netvarka. Tad ką daryti?
O daryti reikia štai ką: neleisk šiam asilui naudotis Tavo idėjomis ir mintimis kaip savo, jas vogti (pastebėjai, kad jis tai labai mėgsta?). Jis, tiesą sakant, taip elgiasi beveik netyčia, nes tai jam padeda išlaikyti itin vertingo darbuotojo reputaciją ir sau atrodyti ereliu. Bet kadangi jis ne erelis, o viso labo asilas, tai tegul naudojasi savo kanopėlėmis ir nejoja ant aplinkinių kupros. Tu jam ne pagalbininkas.
Asilas „UŽSISPYRĖLIS“
Šitie visada turi krūvą bendro darbo problemų. Vienas dar šį tą padaro, bet štai kai dirbti tenka komandoje… Bėda ta, kad šis ilgaausis „užsiciklina“, kad tik jo darbo metodai yra teisingi, nors iš tiesų neretai jie darbo procesui tik trukdo. Tačiau pamėginti jį perkalbėti — neįveikiama užduotis. Jis toks garantuotas, kad viską daro tinkamai, kad net ginčytis tuo klausimu nesiruošia. Na, ir ką gi su juo daryti?
Nesiginčyk, tegul dirba pagal savo idiotiškus metodus, ir lauk. Greitai jis suklups ir visi labai aiškiai tai pamatys. Yra ir kitas būdas — priversti jį patikėti, kad tai, ką jam siūlai, yra ne Tavo, o jo idėja. Tai gali reikalus pajudinti iš mirties taško.
Asilas „INTRIGANTAS“
Tokius apskritai reikėtų naikinti. Už Tavo nugaros jis šnabžda apie Tavo neprofesionalumą, netinkamumą, nekompetentingumą, apie bjaurų būdą ir panašius dalykėlius. Liūdniausia, kad tai iš tiesų sukuria tam tikrą Tavo įvaizdį tiek bendradarbių, tiek vadovybės akyse. Šito padugnės dėka tenka visiems įrodinėti, kad nesi kupranugaris.
Nusivesk jį į atokesnį kampelį parūkyti, kad būtumėte vieni du. Ne, kumščiais nemojuok — kiekvienas smūgis „dirbs“ Tavo nenaudai, mat tarsi patvirtins visas jo kalbas, ilgai skleistas Tau už nugaros. Ramiai pasakyk, kad Tu viską žinai apie jo darbelius ir reikalauji, kad jis tučtuojau liautųsi. Žinoma, asilas pradės bliauti, kad jis čia niekuo dėtas, kad Tu ne ant to „užsirovei“ ir pan. Ir tegul kalba, nesvarbu. Svarbiau tai, kad jis gavo ir suprato Tavo message.
Asilas „PERMETINĖTOJAS“
Be galo paplitęs asilų porūšis, kurį biologai vadina „asilu šiaudadūšiu“. Įgimtas bailumas trukdo jam suprasti paprastą dalyką, kad sąžiningas prisipažinimas, jog „taip, tai mano klaida“, populiarumą tik padidina. Tiek vadovybės, tiek kolegų akyse. Ir atvirkščiai, kaltės permetimas dažniausiai nieko neįtikina, tik sukelia pasibjaurėjimą permetinėtoju.
Bet ir su tokiu reikia dirbti. Ką gi, prisiimk dalį kaltės už jo ir tik jo padarytas klaidas. Pamatysi: pašoks iš džiaugsmo ir žaibiškai prisipažins kaltas. Ir su palengvėjimu atsidus.
Tai tiek apie pagrindinius asilų porūšius, sutinkamus Lietuvos biuruose. Su kiekvienu, kaip matai, įmanoma susikalbėti. Bet yra dvi pagrindinės rekomendacijos:
1. Venk jų, kiek tik leidžia bendros užduotys ir bendras skyrius.
2. Neprarask galvos. Dar to betrūko, kad normalūs žmonės dėl asilų žudytų savo nervų ląsteles. O jos, žinok, neatkuriamos…
