Gudručio vaistinė

Timas Petraitis. Paralyžiuojančios kryžkelės

Būna dvejopos kryžkelės gyvenime. Vienas prieiname, stabtelime, pamąstome ir žygiuojame toliau. Kitos ištinka perkūniškai ir telieka atsigauti bei žygiuoti toliau. Vienos reikalauja mūsų apsisprendimo, kitos – tolerancijos neapibrėžtumui, t. y. gyvenimui. Kryžkelės nelengvos. Supurto iš pamatų. Kartais taip užstrigsi dvejonėse, kad, žiūrėk, jau ir paralyžius čia pat. Apie visa tai – toliau.

„Pasirinkau nesirinkti“

Šachmatuose egzistuoja cugcvango pozicija. Nesvarbu, kokį ėjimą atliktum, tavo padėtis tik blogės. Paralyžiaus situacija. Kad ir ką daryčiau, bus blogiau. Apie šį keistą terminą sužinojau iš filmo „Mr. Nobody“. Jame vaizduojama mažam berniukui tekusi dilema, su kuriuo iš besiskiriančių tėvų likti: su tėvu ar su motina. Su abiem, deja, negalima.

Paralyžius tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme yra žiaurus dalykas. Sustingti, apmirti, prarasti inerciją. Sustoti ir nebejudėti. Gyvenimas – tai judesys mirties link. Jei nebelieka judesio, tai gal ir gyvenimo?

Paralyžiuotiems žmonėms būtinas judintojas, ar tai būtų elektros šaltinis vežimėlyje, ar kitas žmogus, stumiantis jį į parduotuvę. Valstybė taip pat prisideda – padeda pigiau įsigyti transporto priemonę. Kiti paralyžiuotieji, tie, kurie ne kūniškai, irgi dairosi paramos. Vieni jos ieško stebėdami ženklus, kiti klausydami patarimų, treti laukia palankaus vėjo, idealių aplinkybių. Pagyti iš paralyžiaus norisi visiems, nė vienas nenorime būti jo ištikti. Visgi ne visiems tai pavyksta.

Youtube‘as turi smagų vaizdelį. Vaikinas, neapsikentęs ilgų merginos dvejonių, šokti ar nešokti nuo uolos su virve, paprasčiausiai ją nustumia (suveskite „boy pushes his girlfriend off a cliff“). Klasikinė paralyžiaus situacija: stovi mergina, nei pirmyn, nei atgal. Atrodo, parą galėtų prastovėti. Abiem atvejais grėsmė: šokti per didelė rizika, per didelis užmojis; likus apims nusivylimas savimi, liūdesys, kad nesugebėjai.

Paralyžius sustingdo ne tik mane, bet ir laiką, erdvę. Pasineri į uždavinio sprendimą ir negali galvoti apie nieką kita, kol jo neišspręsi. Nesvarbu, ar sėdi mašinoje, ar judi pėsčiomis, „Akropolyje“ ar bažnyčioje, – tu visas susitelkęs į uždavinį. Tas pats su laiku. Jei pavyko užmigti, pamiegojai, bet atsibudęs vėl grįžai prie uždavinio. Ir nesvarbu, ar dabar rytas, ar vakaras. Nukenčia kiti uždaviniai, bendravimas su žmonėmis – nebeskiri jiems dėmesio. Galiausiai, nukenti pats, nes valgyti, šlapintis ir praustis tampa antraeilis dalykas. Sunku įsivaizduoti, kaip ta mergina iš vaizdelio padarytų minutės pertraukėlę ir užkąstų kokio obuolio ar snikerso ant uolos krašto, paskui vėl atsistotų ir rengtųsi šuoliui. Paralyžius nedalija minutės pertraukėlių. Tu arba paralyžiuotas, arba ne (angl. „you’re either in or you’re out“).

Tai šokti ar nešokti?

Linkstu prie to, kad geriau šokti. Kad ir kas nutiktų – tegul nutinka. Štai du esminiai teiginiai:

1. Pagyti iš paralyžiaus galima atsisakant šuolio arba šokant. Geriau yra šokti.

2. Geriau yra šokti pačiam nei būti nustumtam.

Šuolis yra desertas. Jūs sukorėte ilgą kelią, kad turėtumėte galimybę šokti. Ruošėtės tam, galvojote, skyrėte laiko, atvykote į vietą. Svajojote. Planavote. Atlikote daug pasiruošimo darbų. Beliko tik nušokti. Šuolis – tai atpildas už įdėtą darbą. Atpildas, kurio nesitikėjote ir išsigandote.

Šokdamas pats parodote, jog galite judėti savarankiškai. Jog esate gana stiprus ir vienišas. Gebate nuspręsti, pasiryžti ir įvykdyti be aplinkinių pagalbos. Šuolis būna jūsų. O jūs pats aktyviau veikiate, kuriate. Tampate tikru savo gyvenimo autoriumi. Sveikinu.

Kai nežinai, ar į gera, ar į bloga

Yra tokia pasakaitė, kurios, deja, visos nepamenu. Štai fragmentas:

Lūžo berniukėliui koja. Motušė dejuoja: „Kaip blogai, kaip blogai.“ Sėdi šalia tėvukas ir sako: „O gal ir gerai.“ Po keleto dienų berniukėlio koja gipse ir prasidėjo karas. Sugipsuotų į karą neima. Motušė: „Kaip gerai, kaip gerai.“ Sėdi šalia tėvukas: „O gal ir blogai.“ Ir taip toliau.

Jau daug galvojau ir rašiau apie tai, bet pasikartosiu: gyvenimas per sudėtingas, kad mūsų mažos galvelės suvoktų jį visą ir sugebėtų tiksliai prognozuoti, kuris poelgis (nutikimas) veda į gera, o kuris – į bloga. Jei pritariate šiai minčiai, tai galime visi tuoj pat nustoti mąstyti šia kryptimi ir išsivaduoti iš bereikalingų svarstymų. Galime pradėti tiesiog elgtis ir su nekantrumu laukti pasekmių ateityje. Iškyla kita problema: jei netenkame moralinio orientyro („Į gera čia viskas ar į bloga?“), kuo gi jį pakeisti?

Energijos orientyru. Gaminamos produkcijos kiekio ir kokybės orientyru. Noro gyventi orientyru.

Jeigu įprastas ir saugus darbas pradėjo slėgti, tai gal verta jo atsisakyti vien tam, kad atsigautum ir išsijudintum. Lyg po šalto dušo. Tik šį kartą ne kas nors kitas, o pats savo galvą po juo pakiši.

Taip einant artėja pamatiniai dalykai. Vienas jų – pasitikėjimas. Yra tokia teorija, kad jei jau gimei, pasaulis tavimi pasirūpins. Pamaitins, išminties duos. Žodžiu – nepražūsi. Gąsdina mane tokios teorijos. Bet smalsumas likęs: o kas, jei išties taip yra? Juk tada galiu atsipalaiduoti. Tereikia atlikti šuolį. Pasitikėjimo šuolį. Štai kaip tai daroma: sustoja šeši žmonės dviem eilėm, sukryžiuoja tarpusavyje rankas į pynutę, o šuoliui pribrendęs žmogus užlipa ant stalo krašto, atsuka nugarą ir, sudėjęs rankas ant krūtinės, krenta tiesiu kūnu. Tik tiek. Ir jau nuo jo nebepriklauso, išliks ar pražus, bus sugautas ar tėkšis ant žemės.

Jei teorija teisinga, prizas už sėkmingą šuolį yra atsipalaidavimas. Toks esminis. Aš ir toliau priiminėsiu sprendimus, dvejosiu, nežinosiu ir kartais jausiuosi suparalyžiuotas, bet visa tai darysiu daug labiau atsipalaidavęs. Prie rūpinimosi manąja egzistencija prisijungs galingas sąjungininkas – pats gyvenimas.

Kryžkelė – tai kryžius ir kelias

Juk taip. O kryžius, kad ir kokių dar simbolinių reikšmių turėtų, pirmiausia – tikėjimo simbolis. Atsistoji sau kryžkelėje, padūmoji ir atsiduodi į pynute sudėtas gyvenimo rankas.

TAIP PAT SKAITYKITE