Nenuostabu, jog sužinojęs diagnozę onkologinės ligos, nuo kurios priklauso jo gyvenimas, žmogus dažniausiai nori išgirsti ir kito specialisto nuomonę. „Antros nuomonės poreikis visada buvo ir yra. Paciento noras išgirsti antrą nuomonę yra absoliučiai klasikinis dalykas, kylantis iš žmogiškos prigimties“, – sako Nacionalinio vėžio centro (NVC) direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas. NVC direktoriaus pavaduotojo medicinai gydytojo urologo dr. Mariaus Kinčiaus nuomone, praėjo laikai, kai žmogus absoliučiai pasitikėjo gydytoju, šiandien sprendimą turi padaryti pats pacientas, o tam prireikia daugiau informacijos. NVC Medikamentinės onkologijos centro vadovė gydytoja onkologė chemoterapeutė doc. dr. Birutė Brasiūnienė pastebi, jog dėl didėjančių gydymo metodų pasirinkimo galimybių bei skirtingų gydymo įstaigų kompetencijų pacientai vis dažniau teiraujasi antros specialistų nuomonės.
Gavęs antrą nuomonę pacientas geriau įvertina savo situaciją
Anot doc. dr. V. Pečeliūno, šiuolaikinė medicina pasižymi dideliu tempu, siekia būti efektyvi, be to, turi būti užtikrintas prieinamumas. „Būtent dėl šių priežasčių pacientai mato gydytoją ne taip ilgai, kaip norėtų, o psichologinio pasitikėjimo per trumpą konsultaciją tikrai negali atsirasti. Tad iš kito gydytojo gaudamas antrą nuomonę, žmogus gauna informaciją apie savo būklę, ligą. Čia svarbus psichologinis aspektas – gavęs antrą nuomonę žmogus geriau priima blogąją žinią, gali greičiau padaryti racionalius sprendimus dėl savo ateities. Jeigu pacientas abejoja, jis dažnai blaškosi, priima sprendimus, kurie nėra jam naudingi. Tarkim, gydytojas siūlo gydymą, o pacientas neturi supratimo apie savo situaciją, nevisiškai pasitiki gydytoju, tada dalis tablečių gali keliauti į stalčių, į klozetą, žmogus gali pradėti ieškoti alternatyvių sprendimų, nuomonių“, – sako doc. dr. V. Pečeliūnas.
Antra nuomonė padeda pasiekti geresnį rezultatą vien dėl to, kad pacientui padeda priimti žinią, rasti pasitikėjimą gydytoju ir toliau dalyvauti savo gydyme. „Juk visas gydymas vyksta tik su paciento sutikimu. Labai teigiamai vertinu antros nuomonės teikimą, nes gydytojui su geriau su savo situacija susipažinusiu pacientu bus žymiai lengviau rasti bendrą kalbą ir pasiekti geresnių rezultatų. Gydytojui nereikėtų turėti neigiamų emocijų, o priimti tą faktą, kad pacientas eina pasiklausti kitos nuomonės, kaip visiškai normalų dalyką“, – vertina antros nuomonės poreikį doc. dr. V. Pečeliūnas.
Pasitikėjimas gydytoju negali atsirasti iš karto
Anot doc. dr. V. Pečeliūno, pirmą kartą pas gydytoją ateinantys pacientai neturi jokio pagrindo juo pasitikėti. „Be abejo, žmonės būna paskaitę, matę gydytojo pavardę, bet pasitikėjimui reikia sukurti pagrindą. Žmogus turi matyti, kad gydytojas įsiklauso į jo žodžius, įsigilina į jo problemą, atsako į jo keliamus klausimus. Turi būti normalus žmogiškas kontaktas, žmogus turi matyti atjautą, ne vien mechaninį sprendimų pateikimą. Kiekviena konsultacija kuria santykį tarp gydytojo ir paciento, tačiau daugelis žmonių jaučia didelį nerimą, kai kalbame apie onkologines ligas, o stresinėje pacientui situacijoje kurti pasitikėjimą yra iš tiesų sunku. Kartais tai pavyksta natūraliai, dalis žmonių yra ramesni, tačiau daugeliu atvejų sukurti pasitikėjimą per 20 minučių sudėtinga, gal net neįmanoma. Mano vertinimu, apie 30 proc. pacientų aktyviai naudotųsi galimybe gauti antros nuomonės konsultaciją. Jeigu antra nuomonė būtų lengviau prieinama, procentas, manyčiau, būtų didesnis“, – sako doc. dr. V. Pečeliūnas.
Teigiamas gydymo efektas atsvers reliatyvų minusą
Doc. dr. V. Pečeliūnas mano, jog, pirmiausia, reikėtų antrą nuomonę normalizuoti, kad ji būtų vertinama kaip įprastas dalykas, o, antra, reikėtų institucinio reglamentavimo. „Antros nuomonės paslauga konkrečiai dar nėra įvardyta, bet jos gavimo mechanizmas veikia, pas tos pačios specialybės gydytoją žmogus gali nuvykti konsultacijos į kitą instituciją. Tam reikia siuntimo, paslaugą apmoka Valstybinė ligonių kasa. Gal šiek tiek eilės ir didėja, bet antra nuomonė padidina ir paslaugų kokybę, ir gydymo rezultatus.
Egzistuojanti tvarka yra priimtina, bet dar nėra specifinės tvarkos, kuri reguliuotų antros nuomonės gavimą. Manau, kad tvarkos aprašo atsiradimas paspartintų šį procesą, padidintų besikreipiančių žmonių mastą, gyventojų pasitikėjimą medicina, gydytojais. Net ir bendradarbiavimą tarp specialistų padidintų. Paminėjau daug pliusų, o minusas – susikuria nemažas papildomų konsultacijų poreikis. Tačiau šis minusas reliatyvus. Sklandžiai su pacientu priimami sprendimai dėl gydymo galiausiai duos daug teigiamų efektų, kurie atsvers tam tikrą padidėjusių konsultacijų kiekį. Apie tai, kokiu mastu galėtų būti įteisinama antros nuomonės konsultacija, reikėtų diskutuoti su kolegomis ir aš asmeniškai palaikyčiau teigiamą sprendimą“, – sako doc. dr. V. Pečeliūnas.
Praėjo absoliutaus pasitikėjimo gydytoju laikai: žmogus apsispręsti turi pats
Gydytojas urologas dr. Marius Kinčius atkreipia dėmesį, jog mūsų visuomenė keičiasi, o begaliniame informacijos lauke žmonės pasimeta. „Juk dažniausiai nėra vienos tiesos. Kartais, paskaitę apie gydymo variantus, žmonės nori pasitikslinti, bando ieškoti ne tik antros, bet ir trečios bei ketvirtos nuomonės. Nori pasitvirtinti, ką išgirdo pirmą kartą. Ir tai nenuostabu – juk gyvename globaliame pasaulyje.
Mūsų pacientai važiuoja kitos nuomonės į Klaipėda, Kauną ir atvirkščiai – kolegų pacientai atvažiuoja pas mus. Dar ir sostinės sindromas gyvas – galvoja, kad Vilniuje ras kažką geriau. Nuvyksta į užsienį. Tai yra mūsų realybė, o prisimenant patarlę „Septynis kartus pamatuok, aštuntą – kirpk“, kaip ir nieko naujo. Šiuolaikiniai apsišvietę žmonės ieško ir galimų kitų variantų, ir patvirtinimo pirmai nuomonei. Juk praėjo laikai, kai žmogus absoliučiai pasitikėjo gydytoju: kaip gydytojas pasakys, taip ir darysiu. Dabar pacientas susirenka visą informaciją ir pats turi padaryti sprendimą. Žinoma, yra klinikinių situacijų, kai galimas tik vienintelis kelias“, – sako dr. M. Kinčius.
Anot dr. M. Kinčiaus, žmogus turi viską smulkiai išsiaiškinti: kas jo laukia gydymo metu, kaip bus po gydymo, kokios galimos komplikacijos, ar jos lydės visą gyvenimą, ar po tam tikro laiko praeis. „Nacionalinis vėžio centras yra į pacientą orientuota gydymo įstaiga. Šiandien kalbame ne apie tai, kad paskyrus gydymą gyvenimo trukmė pailgės, tarkim, penkiais mėnesiais. Svarbesnis klausimas – kokia gyvenimo kokybė? Nustačius onkologinę ligą, konsultacija yra 20 min. Išaiškinti žmogui viską detaliai per tokį trumpą laiką yra neįmanoma. Jis turi klausimų, jį lydintys giminaičiai dažnai nori paklausti. Vakarų šalyse gydytojo konsultacija trunka 1 val., o po to specializuota bendrosios praktikos slaugytoja su pacientu bendrauja dar apie 1–1,5 valandos.
Savo pacientams, kurie ką tik išgirdo diagnozę, neretai pasakau: „Dabar gausite labai daug informacijos, per vieną ausį įeis, per kitą – išeis. Sprendimo šiandien nepriiminėkite ir užsiregistruokite pas mane antrai konsultacijai“. Žmogus, be abejo, naršys internete, ieškos informacijos. Rekomenduoju visus klausimus užsirašyti prieš atvykstant antrai konsultacijai ir turėti tą lapą per konsultaciją“, – sako dr. M. Kinčius.
NVC Medikamentinės onkologijos centro vadovės gydytojos onkologės chemoterapeutės doc. dr. Birutės Brasiūnienės paklausėme, ar dažnai tenka iš savo pacientų išgirsti apie antros nuomonės poreikį, o gal patys gydytojai skatina pacientus teirautis kolegų nuomonės?
– Visi onkologai, dirbantys universitetinėse gydymo įstaigose, turi konsultacijų, kai naujai atvykęs ligonis pasako, kad gydosi kitur, bet atvyko dėl didesnių gydymo galimybių, ieškodamas pačio geriausio ir jam efektyviausio gydymo. Pacientų noras pasveikti, ilgiau gyventi yra visiškai suprantamas, tad ir poreikis ieškoti tos įstaigos, tos medikų komandos, kuri jam pagelbėtų, irgi yra visiškai natūralus. Taip veikia visa šių dienų onkologinių ligų gydymo sistema pasaulyje. Suprantama, kad tos įstaigos, kurios turi daugiau specialistų, sukaupusios didesnę patirtį gydant sudėtingus atvejus, su gydymu susijusias komplikacijas, daugiau vykdo klinikinių tyrimų, pacientų paramos programų, gali daugiau pasiūlyti pacientui, negu mažesnės gydymo įstaigos, neturinčios tokių galimybių.
Dabartinis laikas onkologijoje yra personalizuotos medicinos era, kurioje veikia kompleksas grandžių: vėžio molekulinis genetinis ištyrimas, to tyrimo vertinimas, galutinis aptarimas genomikos daugiadalykėje komandoje, paieška gydymo galimybių dalyvaujant klinikiniuose tyrimuose ar paramos programose. Šie procesai galimi ir vykdomi tik universitetiniuose centruose, kurie turi laboratorijas, įrangą, specialistus, reikiamas struktūras ir gydymo galimybių pasiūlą. Tad mažesnių neuniversitetinių ligoninių onkologai dėl jų gydymo įstaigose teikiamų ribotos apimties konsultacijų patys pacientams rekomenduoja dėl gydymo teirautis didesniame centre. Tai galioja ne tik tais atvejais, kai liga progresuoja, kai mažėja gydymo galimybių, bet ir retų vėžių, sudėtingų būklių gydymo klausimais, kai reikia suderinti kelių specialistų siūlomus gydymo metodus.
Kada pacientas dažniausiai ieško antros nuomonės – diagnozavus ligą, numatant gydymo planą, nesant atsako į gydymą ar progresuojant ligai?
– Teirautis antros nuomonės yra įprasta diagnozavus vėžį, kai pirmą kartą parenkama gydymo taktika, arba kai liga progresuoja bei retais, sudėtingais atvejais. Tai yra pagrindinės indikacijos, dėl kurių pacientai vyksta į didesnius vėžio centrus. Taip yra ne tik dėl pasitikėjimo onkologu, komanda ar gydymo įstaiga. Pacientams yra prieinama moksliškai pagrįsta informacija apie gydymo įstaigą bei rekomendacijos. Svarbu žinoti, ar įstaigoje koncentruojamas retų ligų gydymas, koks atliekamų operacijų skaičius per metus bei klinikiniuose tyrimuose gydomų ligonių procentas. Tiek tarptautinėje, tiek mūsų praktikoje jau vien pavadinimas „Ekscelencijos centras“ „Vėžio centras“ daug pasako apie tokią gydymo įstaigą: tai informacija pacientui apie tai, kokios yra įstaigos patirtys ir darbo apimtys, kokios kompetencijos specialistai jose dirba.
Ar kiekvienam pacientui reikalinga antra nuomonė?
– Tikrai ne, pagrindines indikacijas jau paminėjau. Dar vertėtų nepamiršti psichologinių aplinkybių – dėl konstruktyvios komunikacijos tarp paciento, jo artimųjų ir medicinos personalo nebuvimo, kas gali kilti dėl įvairių veiksnių, ligonis net be nurodomų priežasčių gali keisti gydymo įstaigą, gydytoją ir taip pasielgti ne vieną kartą.
Būna pacientų, kurie apsilanko ne vienoje gydymo įstaigoje, nuvyksta užsienį, norėdami išgirsti ne vieną „antrą“ nuomonę ir sugrįžta pas savo gydytoją sakydami: „Jūs buvote teisus“.
– Žinoma, galima į tokius pacientus žiūrėti didaktiškai, kad ir taip buvo aišku, kad gydymas vienodas visoje Lietuvoje, nereikėjo važinėti ir panašiai, tačiau po šiuo klausimu ir tokiais atvejais, kuriuos ir pati matau, man visada slypi gilesnė mintis – ar mes onkologai, medikų komanda, gydymo įstaiga aiškiai ir suprantamai iškomunikuojame apie gydymą, ligos prognozę. Žinoma, tokiais atvejais svarbus kompleksas priemonių – gydytojo onkologo patirtis, empatija, darbo organizavimas skyriuje, konsultacijos laikas, jos formatas, pagalbinio personalo pajėgumai, įstaigos požiūris į pacientų įtrauktį bendradarbiauti ir teikiamos žinios apie ligą. Svarbu, kad visos šios medicininės grandys veiktų.
Kitas svarbus veiksnys – paties paciento aplinka, artimieji, socialinė aplinka, kurioje ieškoma palaikymo, patarimo ar pagalbos. Juk sprendimą vykti kitos nuomonės ar ne, pacientas dažniausiai priima ne vienas ir pirmiau tariasi su savo aplinka, analizuoja gydytojo, įstaigos veiklas, patirtis. Todėl manau, kad labai prasmingas yra bendradarbiavimas su pacientų organizacijomis, kuris pastaraisiais metais aktyvėja, keičiasi ir didėja pacientų įtrauktis. Kiekvienam pacientui tai ir pagalba sau, kaip efektyviai ir tikslingai rasti gydymo įstaigą ir gydytoją ieškant pačių efektyviausių gydymo metodų.
