Sekmadienį, birželio 9 d., teko lankytis Vilniaus mažajame teatre, kur buvo pristatyta šiuolaikinės klasikinės muzikos operėlė vaikams – „Vienaragio mįslė”. Scenoje pasirodė pusšimtis jaunųjų artistų, kurie dainavo, vaidino ir judėjo šiuolaikinės klasikinės muzikos ritmu. Tai – režisierės Linos Beržinienės, šiuo metu Vokietijoje gyvenančios kompozitorės Dianos Čemerytės ir ankstyvojo meninio ugdymo mokyklėlės „Strazdanėlės” projektas vaikams. Libreto autorės – muzikės Sonata Latvėnaitė-Kričenienė ir Jolanta Vaišvilienė. Kostiumų dailininkė – Rita Kosmauskienė.
Prieš savaitę viename interneto portale skaičiau apie panašų, Čiurlionio menų mokyklos spektaklį „Spalvos”. Tuomet nustebino antraštė – „Pirmą kartą profesionalaus šokio spektaklyje vaikai šoka vaikams”. Ar tai tiesa? Juk tokie spektakliai vyksta beveik dvidešimt metų ir ne tik Vilniuje! Tuomet net pyktelėjau. Jau prieš dešimtmetį, 1992 m., kai LR Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigtame Muzikos švietimo centre pradėjo veikti vaikų meninė studija „Gama”. Tai buvo viena pirmųjų įstaigų Lietuvoje, kurioje siekta sukurti įvairiapusį 3–6 metų vaikų meninį ugdymą ir įgyvendinti įvairius menus – muziką, dailę, šokį bei teatrą jungiančius sceninius projektus – operas, miuziklus, šokio ir judesio spektaklius.
nuotraukos Juliaus Andužio
Negalima nepaminėti ir 2005 m. Nacionaliniame dramos teatre, Mažojoje salėje, įvykusios muzikinės pasakos „Vištytė ir gaidelis” premjeros. Pirmojo tuomet dar ankstyvojo meninio ugdymo mokyklėlės „Strazdanėlės” spektaklio, kuriame pirmą kartą scenoje pasirodė jaunesni nei 3 m. vaikai su tėveliais. Tais laikais tai buvo kažkas tokio neįprasto, apie ką iki šiol prisimena ne tik tame projekte dalyvavę tėvai ir vaikai, bet ir kai kurie teatrologai, muzikos teoretikai. Nuostabius šokių spektaklius ne tik Vilniuje, bet ir Kaune pristato Eglės Špokaitės baleto mokyklos auklėtiniai, šalyje išties gausu meninio ugdymo mokyklėlių ir mokyklų, kurios galėtų pasigirti toli gražu ne pirmą kartą bet nuostabiais vaikai–vaikams projektais.
Pastaruosius kelerius metus kasmet po spektaklį pristatoma ir Vilniaus mažojo teatro scenoje, menų spaustuvėje ir kt. Štai meninė studija–darželis „Diemedis“, kartu su nuolat įdomius projektus su vaikais pristatančia kompozitore Rasa Dikčiene, savo naują projektą pristatys menų spaustuvėje birželio 15 d. Visi jie gimsta bendradarbiaujant su profesionaliais aktoriais, kompozitoriais, režisieriais, muzikantais ir visuose juose veikia vaikai. Bet grįžkime prie pagrindinės temos.
Kodėl rašau būtent apie „Strazdanėles”? Jų veiklą stebiu ne vienus metus. Novatoriški, profesionalūs, ieškantys ir visuomet nustebina. Mokyklėlė „Strazdanėlės” nuolat eksperimentuoja, tad pristatytų muzikinių projektų paletė varijuoja. Prieš savaitę ten pat, Vilniaus mažajame teatre pristatyta muzikinė pasaka vaikams „Čiulba ulba ūbauja“ ir visai kitoks žanras – spektaklyje skamba lietuvių liaudies tautosakos motyvai ir liaudies muzika, tačiau kitaip. Jų repertuare yra ir populiariosios muzikos pasakų ir štai jau antras šiuolaikinės klasikinės muzikos projektas.
Jie pastebimi dar ir dėl to, kad tik pas juos scenoje galima pamatyti ir 6 mėn. kūdikius su savo mamomis ar tėčiais, o vyresni, trimečiai vaikai scenoje atrodo kaip niekur laisvesni klysti, tačiau kartu organiški, žaismingi ir kūrybiški. Dirbti su ikimokyklinukais kur kas sunkiau, jie ne tokie drausmingi, kaip moksleiviai, jie nėra tie, su kuriais gali surepetuoti viską nuo sinchroniško rankos pakėlimo iki galvos pasukimo. Maža to, bet kuris jų bet kada gali sustoti ir pamojuoti ar papozuoti savo salėje sėdintiems artimiesiems arba daug kartų lankstytis jam plojantiems žiūrovams ir čia pat vėl toliau veikti duotose aplinkybėse. Nemanau kad tai surepetuota, bet stebėtina kaip režisierė geba tai apžaisti, tik gal ne visuomet iki galo.
nuotraukos Juliaus Andužio
Mano manymu, didžiausia tokių projektų vertė – bendravimas ir bendradarbiavimas: vaikų ir jų mokytojų, tėvų ir vaikų. Galimybė pajusti, išbandyti save tiesiog čia pat scenoje veikiant, improvizuojant, kuriant, klystant. Stebėjau ką tik scenoje vaidinusius vaikus, jų mamas jau po spektaklio – drąsūs, pasitikintys savimi, laisvi, linksmi, tiesiog kitokie. Ne vieno salėje sėdėjusio suaugusiojo akyse mačiau tikras, džiaugsmo ašaras. Čia niekas nekviečia tapti „žvaigždėmis” ar „didžiais artistais” (nors neabejoju, kad kai kurie užaugę garsins Lietuvą). Jiems leidžiama būti savimi, veikti duotose aplinkybėse – tikroje scenoje, tikrais kostiumais pasidabinus, atlikti jam ar jai patikėtą vaidmenį, klausytis įvairios muzikos ir kurti kartu su savo bendraamžiais, jaunesniais ar vyresniais bičiuliais savo srities profesionalais.
O mintyse vis sukasi: kiek visgi įdėta darbo, kiek laiko ir pastangų, kiek kantrybės ir kiek tikros kūrybos vaikams, ir dar tas kokių 3 metų berniuko trumpas komentaras, nugirstas po spektaklio, – „i aš noniu vaidinti, mama, vežlį“.
