Ar kada susimąstėte, kaip atpažinti žmogaus, su kuriuo bendraujate, nuotaikas, kokios emocijos „verda „jo viduje. Jei žmogus verkia ar susiraukęs, reiškia, jam kažkas atsitiko. Jei šypsosi – viskas tvarkoje. Tačiau tikrumoje ne taip viskas paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo.
Džiaugsmas –
vienintelis jausmas, esantis lygioje gretoje su kitais jausmais, vertinamas kaip pozityvus. Tačiau tam tikrais atvejais džiaugsmas tampa nebeadekvatus ir atsiranda kaip gynybinė reakcija. Juo galima prisidengti viduje slepiamas problemas. Kaip gynybinis mechanizmas džiaugsmas geriausiai tinka dėl to, kad jis vienintelis mūsų pripažintas pozityviu jausmu. Tuomet žmogus dažniausiai vaikšto išsišiepęs iki ausų, perdėtai linksmas ir geros nuotaikos, visuomet pabrėždamas, kad jam viskas labai gerai. Jei taip problemos mėginamos slėpti sąmoningai, džiaugsmas tampa neadekvačiu tiek, kad žmogus supranta, jog jis vaidina.
Šypsena –
ta mimikos reakcija, kuria parodoma, jog žmogų priimame tokį, koks jis yra, o tai padeda jaustis saugiau. Žmogus paprastai intuityviai „pagauna”, koks jausmas slypi po šypsena, su kuria pasitinkama. Ir jei tai kaukė, tarpusavio santykiai gali sukelti neigiamus jausmus, agresiją ar pyktį. Nors natūrali šypsena padeda geriau jaustis šalia, dar ne kiekvienas žmogus pasiruošęs priimti besišypsantįjį. Kuo daugiau aplink besišypsančių žmonių, tuo lengviau aplinkiniams, nes tuomet kiekvieno žmogaus akyse kyla jo paties vertė. Tuomet lengviau save priimti kaip geresnį, jis gali atsipalaiduoti ir būti laisvesnis.
