Su šykštumu bent kartą gyvenime buvo susidūręs kiekvienas – vaikų darželyje kažkas gailėjo žaislo, mokykloje nepasidalino bandele, o visai neseniai kolega nepaskolino taip reikalingų keliolikos litų…
Psichologų teigimu, šykštumu „serga” nemažai žmonių – vienų jis labiau ryškus, kitų – mažiau. Šykštumas – tarsi liga, galinti progresuoti arba trauktis ir vėl atsinaujinti. Beje, savąjį šykštumą, anot psichologų, įveikti gerokai lengviau, nei svetimą vien todėl, kad nemalonu pripažinti, kad jums artimas žmogus šykštus.
Šykštūs žmonės paprastai save laiko taupiais, tuo tarpu kiti apie juos dažniausiai sako – patologiškai šykštus arba gobšus. Psichologai tvirtina, jog šykštuoliams retai kada užtenka to, ką turi – norisi vis daugiau ir daugiau. Tačiau pagalbos iš tokių žmonių vargu ar sulaukiama – greičiau paniekos, kad išdrįsai paprašyti net ir mažmožio. Būtent todėl vidinė nuojauta dažnai kužda, jog į tokius pagalbos kreiptis neverta. Nors jie viską matuoja pinigais, pavadinti šykštuoliais, labai įsižeidžia ir supyksta. Jų gyvenime bene vienintelis svarbiausias tikslas – taupyti ir kaupti. Ir nesvarbu, turtingi jie arba ne, tačiau dažniausiai būna nelaimingi vien dėl to, kad jiems visada ko nors trūksta. Tačiau gyvenime ir taip daug problemų, tai kam save apsunkinti šykštumu.
Jūsų mylimasis šykštuolis, jeigu:
*
nesulauksite jokios dovanėlės šiaip sau, o „proginės” perkamos kuo pigesnės arba su išskaičiavimu, kad jas galima panaudoti buityje,
*
pakvietęs vakarienės, laukia, kad už ją susimokėsite pati,
*
kavinėje ar restorane niekada nepalieka arbatpinigių,
*
daugiau uždirbantis gaili pinigų savo nedirbančiai ar kur kas mažiau uždirbančiai antrai pusei.
Žinomos moterys apie šykštuolius:
Nomeda Marčėnaitė, dailininkė, LTV laidos „Tėvai ir vaikai” vedėja:
– Su šykštuoliu neteko susidurti, nes tarp mano draugų tokių nėra. Ir ačiū Dievui. Nors šis bruožas labai suprantamas. Bet žmogus įdomus tuo, kad su amžiumi jis keičiasi ir kovoja su kiekviena neigiama savybe. Jeigu būdamas šykštus, žmogus to bruožo nesistengia atsikratyti, jis greičiausiai turi ir daugiau problemų. Be to, juk kur kas maloniau yra duoti, ir kuo daugiau duosi, tuo daugiau gausi iš aplinkinių. O su amžiumi tas noras duoti tik stiprėja. Na, tiesa, mažiem vaikučiam visuomet pirštukai būna lenkti į save, bet juk juos ir stengiesi auklėti, kad jie taip stipriai nesiriestų. Apie šykštuolius esu girdėjusi ne vieną komišką istoriją, bet man tas bruožas labai nepatrauklus. Jei savyje pastebiu bent menkiausią šykštumo apraišką, labai pykstu ant savęs už tai. O jeigu pastebiu, kad žmogus šykštus, stengiuosi su juo toliau nebendrauti.
Edita Mildažytė, žurnalistė, LTV laidos „Bėdų turgus” vedėja:
– Pats baisiausias šykštumas yra tuomet, kai žmogus gaili pats sau. Ir gaili visko – pinigų, meilės, geresnio kąsnio. Aš elgiuosi visiškai priešingai – kas geriausia atiduodu savo šeimynai. O svečiai gali atsigerti arbatos, galime atsidaryti vyno butelį.
Taigi, čia vienoks šykštumas, bet egzistuoja dar ir kitas, su kuriuo susiduriame kiekvieną dieną rengdami „Bėdų turgų”. Pavyzdžiui, 8 iš 10 kartų iš didžiulių, milijonus žarstančių įmonių pagalbai negauname nė cento. Gigantai dangstosi krize, kurios be statybų ir nekilnojamo sektoriaus dar nė vienas nėra pajutęs. Kartą, paprašę „Maximos” pagalbos tiesiog išgirdome, jog jie yra pelno siekianti organizacija ir nei reklama, o juo labiau kažkokia parama jų nedomina. Tokiais atvejais atrodo, kad sėdėdami ant pinigų maišo didžiųjų įmonių vadovai mano, jog jie yra kitokie, ne pro tą galą atėję į pasaulį, kad jie niekada nesirgs, nepasens ar nemirs. O užuojautos ir paramos daugiausiai sulaukiame iš mažųjų įmonių, kurios neretai ne ką turtingesnės už pačius paramos prašančius bėdžius. Ši situacija man primena pasaką apie sudegusius katės namus…
