Pastaruoju metu medikų dėmesys labiau sutelktas ne į ligonių gydymą, o į vėl paūmėjusią sveikatos sistemos pertvarką. Ne viena jos paliesta gydymo įstaiga jau pareiškė pasipriešinimą. Kas laukia ligonių?
Apie tai – pokalbis su Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos prezidentu, Kauno apskrities ligoninės generaliniu direktoriumi Stasiu Gendviliu.
Jūs bene geriausiai žinote visos šalies gydymo įstaigų vadovų ir jų kolektyvų nuotaikas, kurios labai greitai persiduoda ligoniams. Kokios jos?
Pertvarkos, kuriai pritarė šalies Vyriausybė, laukimu gyvena visi: politikai, medikai ir jų pacientai. Neabejotina, kad pagaliau pertvarka įvyks, nes tai daryti verčia sunkmetis. Pertvarka – neišvengiama, nes niekada nebuvęs pakankamas sveikatos sistemos finansavimas kitais metais gali būti sumažintas beveik ketvirtadaliu, lyginant su šiais metais. Tikėjomės, kad 2010-aisiais šalies gyventojų sveikatos apsaugai bus skirta 4 mlrd. 600 mln. litų. Tačiau paskutinės žinios nuliūdino: peržiūrėjus „Sodros” administruojamų Privalomojo sveikatos draudimo fondo įmokų sumą paaiškėjo, kad ji gali sumažėti 700 mln. litų. Įvertinant tai, kad sveikatos sistemos biudžetas šiemet jau sumažėjo 300 mln. litų, akivaizdu, kad kitąmet finansavimas gali sumažėti visu milijardu. Tai smūgis sistemai, ir reikia galvoti, kaip jį atlaikyti.
Tačiau patirties turite, nes ir šiemet reikėjo keisti planus, netekus nemažos sumos?
Išties kiekvienos gydymo įstaigos vadovams reikėjo perskaičiuoti biudžetą, netekus žadėtų sumų. Skaudu, kad dėl to medikai neteko priemokų prie atlyginimo, nežymiai buvo sumažinti ir jie. Lėšos sumažėjo, bet paslaugų pacientams kokybė nepagerėjo. Jos iš biudžeto padengiamos tik 70-80 proc., todėl tenka taupyti mažinant tyrimų, vaistų, kai kuriuos pageidaujamus brangesnius medikamentus pirktis patiems ligoniams. Vasarą buvo mažesni komunaliniai mokesčiai, bet artėja šildymo sezonas, brangs paslaugos, ir tai kelia galvos skausmą.
Kaip taupysite, ar nekris ši našta ant ligonių pečių?
Tai yra vienas galimų variantų. Vis daugiau įstaigų taiko priemokas, bet gink Dieve ne už būtinąją pagalbą, bet už papildomus tyrimus, geresnes sąlygas. Jei norėsim, kad gydymo įstaigos nebankrutuotų, turėsime imti šias priemokas. Galimas ir kitas variantas, kad valstybė pasiskolintų lėšų. Jei dabar šalies biudžetas jau dugne, ekonomika kitąmet pradės kilti, kreditus būtų galima grąžinti.
Kas gali būti svarbesnio už sveikatą? Jei jai nebepakanka lėšų, nebebus kam jų uždirbti ir įnešti į šalies iždą. Nejaugi išnaudoti absoliučiai visi rezervai?
Iš tiesų, visos vyriausybės – ir kairiosios, ir dešiniosios – deklaruoja, kad sveikatos apsauga yra prioritetinė sritis, bet tik žodžiais. Europos Sąjungos šalyse sveikatos apsaugai vidutiniškai skiriama ne mažiau kaip 10 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Pas mus perpus mažesnė dalis – 5 proc. buvo įrašyti šalies Konstitucijoje, bet tiek niekuomet nebuvo skirta. Dabar šis skaičius iš viso išnyko iš pagrindinio šalies dokumento.
Kokią sumą sveikatos apsaugos sistemai skirtumėte Jūs, jei galėtumėte tai padaryti?
Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga sveikatos apsaugos sistemai reikalingą sumą apskaičiuotų įvertindama gyventojų sergamumą, nedarbo lygį ir finansines visuomenės galimybes, demografijos pokyčius. Net ir dabar, ekonominiu sunkmečiu, reikia valstybės biudžete rasti rezervų. Jų yra ir juos reikia skirti šalies gyventojų sveikatos apsaugai.
Galbūt visuomenė turėtų aktyviau reikšti savo teises į nemokamą sveikatos apsaugą ir daugiau reikalauti ne iš gydytojų, bet iš politikų?
Ne itin teigiamą pavyzdį matome kaimyninėje šalyje – Latvijoje. Ten ligoninės uždaromos, veikiančiose sveikatos priežiūros įstaigose ligoniai turi primokėti iš savo kišenės, todėl visuomenė net sukilo. Ji turi teisę reikalauti, o Vyriausybė privalo tenkinti teisėtus reikalavimus. Mūsų Vyriausybė mato sveikatos sistemos problemas ir ėmėsi drąsių jos reformos žingsnių. Jau sukurti Lietuvos sveikatos sistemos pertvarkos metmenys, jie gvildenami, naujovės priimamos labai atsakingai. Žmonės dar nenujaučia, kas jų laukia, bet šis Vyriausybės žingsnis turbūt būtinas, nes nieko nedaryti nebegalima. Mūsų sveikatos apsaugos sistema, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, yra pernelyg išplėsta, bet nė viena Lietuvos Vyriausybė nedrįso imtis radikalių reformų. Estija ryžosi ir šiandien ten mažiau nusiskundimų.
Ko nenujaučia mūsų šalies gyventojai?
Mūsų sveikatos reformos tikslas – didžiąją paslaugų dalį sutelkti į ambulatorinę grandį. Joje paslaugos pigesnės, reikia mažiau išlaidų, o ir žmogui geriau ligą įveikti jai prasidėjus, o ne įsisenėjus. Kitas lėšų taupymo šaltinis – dienos stacionaro paslaugos, kai ligonis po gydymo procedūrų eina namo ir kitą dieną vėl ateina į ligoninę. Tokiam pacientui nereikia teikti maitinimo, nakvynės paslaugų. Negana to, Lietuvoje stacionaro lovų yra per daug, lyginant su kitomis šalimis.
Bet kitose šalyse teikiamos slaugos ir socialinės paslaugos ligonių namuose, o pas mus rytą operuotas žmogus vakare namuose gali likti vienas. Jei žaizda pradės kraujuoti ar ištiks kitokia komplikacija, kas jam padės?
Ir dabar mūsų ligoninėje veikia Dienos chirurgijos skyrius, kurio pacientai po operacijos važiuoja namo. Medikai domisi savo pacientų sveikatos būkle ir, jei atsitinka kas blogo, vyksta pas ligonį į namus. Taip yra visame pasaulyje. Be to, visada apie operuotus pacientus pranešama poliklinikai ir šeimos gydytojas turi sekti tokio ligonio sveikatos būklę. Chirurgo prireikia labai retai, o žaizdas perriša slaugytojos. Joms mūsų šalyje suteikta per mažai funkcijų, nors jų paslaugos pigesnės. Tai dar vienas taupymo būdas.
Antra vertus, žmonės greitai suranda spragų sveikatos sistemoje ir moka jomis pasinaudoti. Apsilankykite ligonių priėmimo skyriuose savaitgaliais ir pamatysite, koks ten ligonių antplūdis. Manote, kad ūmus sergamumas padidėja nedarbo dienomis? Anaiptol. Žmonės žino, kad tada, kai poliklinikos nedirba, jie gali kreiptis į ligoninių priėmimo ar skubios pagalbos skyrių ir bus greitai visapusiškai ištirti. Jei nėra indikacijų ir atsisakoma tai daryti, kyla pasipiktinimo banga. Ligoninė turi teisę siųsti konsultacijų ir tyrimų sąskaitą tai poliklinikai, kurioje ligonis prisirašęs, nes būtent ten jis turi tikrintis sveikatą. Kai poliklinikos, vadinamoji pirminė grandis, atliks daugiau joms priklausančių funkcijų, sumažės darbo ligoninėms, kur paslaugų įkainiai brangesni. Dabar poliklinikos, taupydamos lėšas, neskiria tyrimų ir taip daugėja ligonių, kurių ligos užleistos.
Neretai greitosios medicinos pagalbos tarnyba atlieka brangaus taksi funkcijas, kad pervežtų ligonį iš namų į ligoninę. Tačiau, kai jį ištyrus, paaiškėja, kad stacionarinio gydymo nereikia, mums nėra smagu išleisti žmogų namo, juolab naktį ir gyvenantį kur nors kaime. Siekiant išvengti nepatogumų ir mums, ir pacientams, reikia, kad pirmoji grandis dirbtų efektyviau ir greitosios pagalbos tarnyba važiuotų tik pas traumas patyrusius ar ūmiai susirgusius ligonius. Tam reikia keisti sistemą, o ligoniai taip pat turėtų suprasti, kad patys nuėję pas šeimos gydytoją jo darbo metu, o ne kviesdami greitąją medicinos pagalbą ir važiuodami į ligoninės priėmimo skyrių, sutaupytų lėšų svarbesnėms sveikatos reikmėms: tyrimams, vaistams.
Kaip nekvietęs greitosios pagalbos žmogus sutaupys? Geriausiu atveju tą naktį gydytojas turės mažiau darbo ir pamiegos.
Jei visi ligoniai taupys, nepiktnaudžiaus paslaugomis, iškvietimų gerokai sumažės ir bus galima sumažinti budinčių medikų brigadų, o kartu ir finansavimą greitosios medicinos pagalbos tarnyboms.
Tai dvelkia utopiniu socializmu arba ypatingu pasiaukojimu, tačiau dėl ko tai daryti, kai Seimo nariai rodo kitokį – išlaidavimo, savanaudiškumo pavyzdį.
Kol nebūsime sąmoningi, netaupūs, nebūsime ir turtingi.
Galbūt žmones priverstų taupyti sveikatos draudimo kortelė, kai iš jos būtų nuskaičiuojama suma už kiekvieną paslaugą?
Tai galima įgyvendinti tik per papildomą sveikatos draudimą, bet ten, kur jis įdiegtas, draudimo įmokos auga sparčiau už atlyginimus, nes brangsta medicinos įranga, technologijos ir t.t. Visuomenė tarsi susiskaldo į du sluoksnius ir medicinos paslaugos tampa priklausomos nuo socialinės padėties. Demokratinei visuomenei tai nepriimtina, visi į šį pasaulį atėjome nuogi. Beje, privatus sveikatos draudimas būtų naudingas tuo, kad žmonės labiau saugotų savo sveikatą, žinodami jos kainą.
Pagal reformą sveikatą padės saugoti šeimos gydytojai, nors apie tai kalbama jau bene dvi dešimtys metų? Ar jie sugebės išgydyti pasiligojusius žmones, juolab kai rajonų ligoninių funkcijos bus sumažintos iki minimumo. Ar tokia reforma neatsigręš prieš sergantį žmogų?
Taip, į reformą reikia žiūrėti per ligonio prizmę. Jam bus sunku persiorientuoti. Iki šiol 80 proc. visų sveikatos priežiūros funkcijų ambulatorinė grandis tikrai nesugebėjo atlikti ir neaišku, kaip bus kaime, kur paslaugų prieinamumas sunkus. Reikia apsidrausti, kad reforma ir mažėjantis sveikatos sistemos finansavimas nesukeltų jos paralyžiaus su visomis neigiamomis pasekmėmis visuomenės sveikatai. Vienintelė išeitis – sugalvoti, kaip pritraukti pacientų lėšas. Pavyzdžiui, Slovėnijoje iš privalomojo sveikatos draudimo fondo finansuojama 80 proc. sveikatos paslaugų, o likusią dalį dengia ligoniai. Tokios priemokos galbūt mums padėtų išgyvendinti korupciją: jos „užsiūtų” kišenes gydytojams, nes ligoniai oficialiai mokėtų į gydymo įstaigos kasą.
Tačiau tikrai ne visi ligoniai turi galimybių primokėti.
Reikia visiems išaiškinti, kuriais atvejais teikiamos nemokamos paslaugos, o kuriais reikia susimokėti. Kol kas yra labai daug neatsakytų klausimų. Būtina suvienodinti viešojo ir privataus sektoriaus darbo sąlygas. Dabar gi vieniems už paslaugas leidžiama imti priemokas, o kitiems – ne.
Daug nerimo medikų kolektyvams kelia tai, kad keičiasi gydymo įstaigų steigėjai. Jaudina reformos silpnosios vietos ir netikrumas dėl jos sėkmės. Tačiau turėdami tiek lėšų, kiek turime, niekur nedingsime ir reikia suprasti Vyriausybę, kuri rengiasi ryžtingiems žingsniams. Reforma turi eiti paraleliai per visas gydymo įstaigas, nuo mažiausių iki didžiausių, kurioms, beje, atitenka didžioji Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų dalis. Prie problemų sprendimo taip pat turi prisidėti visi: Vyriausybė, politikai, medikai ir visa visuomenė. Neišvengiama sąlyga – pertvarkos skaidrumas ir viešumas.
