Šiuo metu organų transplantacijos laukiančiųjų sąraše yra keturios dešimtys recipientų, kurių amžius virš 60 metų. Per 2012 metus šios amžiaus grupės ligoniams atlikta 15 transplantacijų. Pernai potencialiais donorais tapo 12 (iš 97 Lietuvoje diagnozuotų potencialių donorų) ir iš 41 efektyvaus donoro tik 4 buvo vyresni nei 60 metų (jų organai buvo panaudoti transplantacijoms).
Praėjusį savaitgalį modernioje Žalgirio arenoje tris dienas vyko 5-oji medicinos ir sveikatingumo paroda „Sveikatos dienos“. Čia galima buvo pasimokyti sveikatinimo jogos mankštos ir šiaurietiškojo ėjimo technikos, nemokamai atlikti gliukozės (cukraus) kiekio kraujyje tyrimą ar pasimatuoti arterinį kraujo spaudimą, sužinoti apie reabilitacijos ir slaugos galimybes mūsų krašte. Kauno nefrologinių ligonių draugija „Kauno Gyvastis“ taip pat dalyvavo šiame renginyje, turėdami kilnią misiją – organų donorystę skleisti parodoje besilankantiems žmonėms. Dalyvaudami kartu, mes, transplantacijos biuro atstovai, drauge su žmonėmis, gyvenančiais su transplantuotais inkstais, kvietėme žmones pasikalbėti apie organų donorystę, raginome klausti, kas yra nežinoma, siūlėme pasirašyti sutikimą donoro kortelei gauti. Atrodytų, kad prasmingą darbą atlikome. Tik štai įspūdžiai po tokio darbo ne patys šviesiausi. Parodoje vaikštinėjantys
žmonės, pakviesti pasikalbėti apie organų donorystę, greitindavo žingsnį, nelabai norėdavo ne tik kad klausti kažko, bet apskritai kalbėti su mumis.
Ne visi, žinoma, buvo ir nudžiugusių, kad pagaliau gali užpildyti sutikimą, nes vis nebuvo tam pasitaikiusi proga. Tačiau didžioji dauguma – šalinosi. Gerbtinas bet koks žmogaus sprendimas ir nuomonė, bet vis kyla klausimas – kodėl taip yra. Juk niekas nesirengia ką nors atimti, nuskriausti. Organų donorystėje visa yra paremta būtent savanoriškumu ir gera valia. Taigi, kodėl net kalbėti apie tai nenorime? Bandant ieškoti atsakymų į šį klausimą, svarstant visas įmanomas versijas, į galvą lenda mintis, kad dauguma tų žmonių buvo vyresniosios kartos, jau įžengusios į pensinį amžių. Gal ir galima tuomet rasti atsakymą, kodėl jie taip elgiasi. Tai yra žmonės, kurių gyvenimas perpintas neigiamų epizodų, kai jie ne kartą buvo apgauti, skriausti, patyrę nuoskaudų ir nevilties. Gal todėl jie tokie uždari, bijantys pasakyti, kodėl jie nenori apie tai kalbėti. O juk tik kalbant, klausiant ir diskutuojant galima daug ką išsiaiškint
i, daugiau sužinoti ir suprasti. Ypač tai aktualu, kai kalbame apie organų donorystę. Juk žmonės, kurie gyvena su persodintu inkstu, nebijo renginio metu segėti kortelės „Gyvenu persodinto inksto dėka“, jie kviečia kalbėtis ir pasirašyti sutikimą donorystei – o mes apsisukame ir dūliname šalin… Kviečiame nebijoti mūsų, bandančių paaiškinti, kad liga nesirenka. Susirgę juk viltingai žiūrime į gydytoją: „darykite ką nors, padėkite…“ O jei gydymas yra tik vienas – organo transplantacija? Ši medicinos sritis yra ypatingai susijusi su visuomenės pozicija: ir jaunus, ir senjorus kviečiame nebūti abejingais. Jei visa visuomenė bus geranoriška ir aukos, donorinių organų ligoniai sulauks greičiau.
Rasa Pekarskienė
komunikacijos sk. vedėja
Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM
+ 370 5 279 60 96
rasa.pekarskiene@transplantacija.lt
