„Teko kviesti „greitukę” avarijoje sužalotam žmogui. Kai pasisiūlėme pradėti jį gabenti miško keliu ir perduoti ekipažui, dispečerė liepė nieko nedaryti. Kam tada vairuotojams būtina mokytis pirmosios pagalbos?”
Atsako Kauno medicinos universiteto klinikų Skubios pagalbos skyriaus vadovas Kęstutis Stašaitis:
– Džiugu, kad Lietuvoje yra geranoriškų žmonių, kurie nepalieka nelaimės ištikto žmogaus ir nori jam padėti. Dažniausiai tokia pagalba suprantama kaip paciento gabenimas į ligoninę. Tačiau pagalbos teikimas vietoje yra daug efektyvesnis, dažnai tai padaro įtaką paciento gydymo rezultatams. Todėl vairuotojams ir būtina mokytis pirmosios pagalbos – kad, kol laukia skubios pagalbos ekipažo, žinotų ir mokėtų efektyviai padėti traumą ar kitą rimtą sveikatos sutrikdymą patyrusiam žmogui.
Nelaimės ištiktojo gabenimas į ligoninę ne specializuotu transportu dažnai padaro daugiau žalos nei naudos. Pirmosios pagalbos principai tokiais atvejais: pirmiausia kvieskite pagalbą, o belaukdami jos pasirūpinkite įvykio vietos saugumu ir teikite pagalbą nukentėjusiajam. Jei nukentėjusysis nekvėpuoja ir nėra pulso, reikia atlikti krūtinės ląstos paspaudimus (30 kartų) ir įpūtimus „iš burnos į burną” (du kartus). Vežant nuosavu automobiliu pagalba juk neteikiama, be to, kelyje užtrunkama įveikiant šviesoforais reguliuojamas sankryžas, privažiuojant prie skubios pagalbos skyriaus per ligoninės teritoriją. Tuo tarpu atvykusi greitoji ir iš karto, ir kelionės metu teikia reikiamą pagalbą, o važiuoja ji daug greičiau.
Medikams priėmimo skyriuose kartais tenka pasitikti ligonius, gabentus nuosavais automobiliais, ir pakeliui patyrusius klinikinę mirtį. Padėti jau būna vėlu.
Ūmios būklės atvejais medikų pagalba turi būti organizuojama skubiai. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad geri gydymo rezultatai labai priklauso ne tik nuo medikų darbo, bet ir nuo šalia esančių žmonių veiksmų. Nukentėjusiajam gali padėti ne tik sudėtinga medicininė įranga, bet ir paprasčiausi pradinės pagalbos veiksmai. Todėl šios žinios ir įgūdžiai ne mažiau svarbūs nei vairavimo. Juk niekuomet nežinai, kada tau ar tavo artimam prireiks pagalbos. Prisimena vienas liūdnas atvejis, kai jauna moteris po autoįvykio išlipo iš automobilio ir vaikščiojo, nepaisydama, kad patyrė stiprų fizinį sukrėtimą. Kai pasijuto visiškai blogai, medikai padėjo, bet, atvežta į ligoninę, moteris nebevaldė nei rankų, nei kojų.
Kiekviena būsima mama turi žinoti, kaip teikti pirmąją pagalbą vaikui, kiekvienas šeimos narys – artimam žmogui, patyrusiam buitinę traumą. Pirmosios pagalbos žinios ir įgūdžiai, įgyti naudojant specialius manekenus, specialią įrangą labai vertingi.
Norint suprasti, ką nelaimės atveju aš turėsiu daryti ir kaip, nepakanka perversti vieną knygutę. Reikia ir praktikos: mokymų, pabandymo, pajautimo. Tokiu būdu įgytos žinios (teorija ir praktika) išlieka ilgiau.
