Skamba neįtikimai, tačiau faktas: į Lietuvos vaistų sandėlius įsisuko deficito virusas. Gamintojai nebetiekia onkologiniams ligoniams, kuriems taikoma chemoterapija, kaip duona reikalingo „Fluorouracil-TEVA 50 mg/ml” injekcinio tirpalo. Nuo rugpjūčio vidurio trūksta ir analogo „Fluorouracil EBEWE 50 mg/ml”. Paradoksas, bet abu jie – iš kompensuojamųjų sąrašo. Dėl šio deficito priežasties ant plauko pakibo ne vieno šimto ligonių gydymo efektyvumas.
Dar labiau neįtikima, kad apie šią problemą visuomenė sužinojo tik vieno aktyvaus vyriškio pastangomis. Jam vieninteliam medikų paaiškinimas „vaisto nėra sandėliuose” pasirodė nesuderinamas su šiuolaikine sveikatos apsauga ir vertas paviešinti.
Ligonius, kurie, kaip ir vėžiu sergantis šiauliečio tėvas, vietoj gyvybiškai svarbaus vaistų kokteilio buvo pamaitinti šia fraze, galima suprasti. Dažnas jų, vos išgirdęs mitais apaugusią diagnozę „vėžys”, nuleidžia galvą ir tampa valstybinės šios ligos gydymo sistemos dalele, ypač priklausoma nuo kitų sistemos sraigtų, varžtų ir smagračių.
Tačiau labai keista, kodėl apie situaciją, visiškai netipišką vaistų perpildytai pasaulio rinkai, pirmasis garsiai prabilo šiaulietis, o ne didesni sveikatos sistemos smagračiai.
Kodėl onkologinių ligoninių vadovai, kaip pasirodė, jau ne vieną savaitę jautę gresianti fluorouracilo badą, prabilo tik tuomet, kai sulaukė žurnalistų skambučių? Nesitiki, kad kasdienė akistata su mirtimi būtų iš atminties ištrynusi Hipokrato priesaikos žodžius.
Ką veikia Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba, po šio skandalo išvis nebeaišku. O gal šįkart koją pakišo tik tai, kad, kaip ir dauguma šalies valdininkų, vasarai persiritus į antrą pusę, visos tarnybos in corpore išėjo atostogauti ir budėti prie telefono paliko tik ūkvedį?
Argumentai, kad nebuvo prasmės skambinti pavojaus varpais, nes „sutrikus gamybai” net ir sveikatos apsaugos ministras nieko nepadės, neįtikina. Tereikia prisiminti pirmą pandeminio gripo sezoną, kad įsitikintum: kai kada, ypač – bijodamas sukelti rinkėjų paniką, ir ministras gali padaryti šį tą, kas, regis, neįmanoma. Pvz., atrasti pinigų brangiai vakcinai ir antivirusiniams vaistams pirkti.
Visa laimė, kad budrumo nepraranda kautis dėl deficitinių prekių įpratę piliečiai, kurie jau turbūt niekada nebetikės, jog dėmesį į žmogaus problemas galima atkreipti kitokiais būdais nei kreipiantis į žurnalistus.
Ką po šio skandalo derėtų daryti sistemos sraigteliams? Elgtis humaniškai. Rasti lėšų tam, kad visi, kuriems šiandien reikia kokteilio nuo vėžio injekcijos, ją gautų laiku.
Analogiškas preparatas „Fluorouracil Accord 50 mg/ml” nekompensuojamas? Tai – ne piliečių, mokančių privalomojo sveikatos draudimo įmokas, bet institucijų, linkusių žaisti su šiomis įmokomis procentų auginimo žaidimus, rūpestis. Sulaukti pagalbos gydant sunkią ligą yra, – kalbant šiandien labai populiariu teisiniu terminu, – teisėti piliečių lūkesčiai.
Sveikatos apsaugos politikos kūrėjams iš šios istorijos derėtų padaryti toliaregiškas išvadas ir nelaukiant dienos, kai esą turėtų būti atnaujintas trūkstamų medikamentų tiekimas, semti visus įmanomus rezervus ir nemokamai skirti mokamus vaistus. Juolab kad, kaip leido suprasti medikai, jau bent porą kartų žadėtasis rytojus, kai fluorouracilo preparatai pasieks Lietuvą, taip ir neišaušo.
Priėmus gyvybiškai svarbų sprendimą, sistemos sraigtams derėtų išsiskaičiuoti, kuriam tektų negarbė prisiimti atsakomybę už pasityčiojimą iš onkologinių ligonių, tėkšti ant stalo atsistatydinimo pareiškimą ir nulenkus galvą atsiprašyti. Prieš visus, turinčius teisėtų lūkesčių gyventi.
Tačiau kol kas sveikatos sistemos smagračiai kaltę linkę suversti apie tiekimo sutrikimus esą per vėlai informavusią farmacijos bendrovę ir esą paniką sukėlusiems medikams. Tik ar toks požiūris apsaugos nuo panašių pasityčiojimų iš ligonių?
